Dainius Pilypas | Anno 1982

Jau praėjo ne mažai laiko nuo tada, kai pirmą kartą pradėjau dirbti su virvėmis, laipioti bei šokinėti, todėl manau šis straipsnis ir sukaupta asmeninė patirtis apie šuolių saugumą daugeliui duos daug naudos.

Daugelis klausia manęs, kaip ateiti į šį sportą. Dabar pateiksiu kelis patarimus. Iš pradžių reikia gerai apmąstyti ar to man reikia, nes šis sportas yra skirtas toli gražu ne kiekvienam. Reikia įvertinti savo sugebėjimus ir sveikatos būklę. Susirasti profesionalią komanda, su kuria galima atlikti savo pirmąjį šuolį ir dar karta apgalvoti ar tai ką padariau man patiko ir tam galiu paskirti savo laisvalaikį. Prisiminti, kad šis sportas yra labai pavojingas, kartais nelegalus. Pagalvoti apie finansus, nes sportas nėra iš pigiųjų. Taip pat papasakoti artimiesiems apie tai, kuo ruošiatės užsiimti. Gerai susipažinti su įrangos panaudojimu bei šuolių saugumu.

Kalbėti apie šuolių saugumą reikia pradėti nuo pačios pradžios, tai yra naudojamos įrangos. Šuoliams yra naudojama alpinistinė įranga ir standartiniai alpinistiniai apraišai. Yra tekę matyti, kaip kai kurie šuolininkai naudoja tik apatinius apraišus. Šioje vietoje esu labai kategoriškas ir esu ne kartą girdėjęs kaip žmonės iškrenta iš apatinių apraišų, net ne šuolio metu, o atlikdami pagalbinius darbus, kitas pavojus tas, kad nenaudojant viršutiniu apraišų yra rizikuojama pažeisti nugarą. Renkantis apraišus būtina, kad jie atitiktų UIAA saugumo standartus. Pirkdami taip pat turite pasidomėti ar apraišai atlaiko smūgi ne mažesnį kaip 15kN, viršutiniai – ne mažiau kaip 10kN. Taip pat yra tekę matyti šuolininkų ir laipiotojų naudojančių savo apraišus labai dažnai ir jų reguliariai netikrinančiu. Apraišai kaip ir visi kiti tekstilės gaminiai dėvisi, todėl būtinai turi būti prižiūrimi ir keičiami ne rečiau, kaip 3 metai.

Virvė yra pats svarbiausias dalykas šuoliuose, todėl jai turi būti skiriamas didžiausias dėmesys. Kaip jau žinot, šuoliams yra naudojamos tik dinaminės virvės diametru ne plonesnės, kaip 10,5-11mm. Svarbiausia, niekada nenaudokite vienos virvės, niekas niekada negali garantuoti, kad gamybos procese nepadarytas brokas, ar atsitiktinai nepatikrinę jos kokybės atliekate šuolius. Apsauginė virvė šuolio metu visada turi būti šiek tiek palaida, ji neturi gauti smūgio, nes jei virvės bus vienodo ilgio nebus gaunamas norimas rezultatas, smūgis bus didesnis. Svarbiausia, virvė turi būti nuolat tikrinama po šuolių, pastebėję bent kokius pakitimus ant virvės šarvo nedelsiant ją keiskite. Niekada šuoliams nenaudokite statinių virvių, tai būtų tas pats kas šokti ant troso, be jokio tamprumo, tai mirtinai pavojinga. Tvirtinant virvę prieš šuolį būtina žinot, kad virvė turi būti izoliuota nuo trinties, tam tinka bet kas, kas atsparu trinčiai (priešgaisrinės žarnos, laistymo žarnos ir t.t.).

Teoriškai šuolį su virve galima atlikti nenaudojant jokių „metalų“, bet profesionaliuose šuoliuose jūs neišsiversite be karabinų, pakilimo įtaisų, skridinių, įv. tipo blokantų, saugos ir nusileidimo įtaisų ir t.t. Patartina šuoliams naudoti tik labai stiprius karabinus, nes kaip parodė daugelio laipiotojų bei alpinistų patirtis, tai kas užrašyta ant karabino apie jo atlaikymo galimybes ne visada atitinka tikrovę. Todėl rekomenduoju naudoti 50kN karabinus šuolio metu. Pagalbiniams darbams tinka ir kiti karabinai. Svarbiausia paminėti, kad visa įranga turi būti sertifikuota ir tik įmonių gaminančių įranga alpinistams. Tvirtinimuose ir savisaugoje neišsiversime be įvairaus ilgio kilpų, kilpos taip pat turi būti apsaugotos nuo trinties tvirtinimo vietose ir turi atlaikyti smūgį ne mažesnį kaip 22kN. Retai matomas šuolininkų su virve tarpe yra šalmas, jis tikrai nepamaišo, bet kokiame ekstremaliame sporte.

Mazgus dažniausiai naudoju dviejų tipų: aštuoniukę arba dviguba aštuoniukę, dar vadinamą zuikio ausimis. Šie mazgai ypatingi tuo, kad mažiausiai silpnina virvę, bei gerai užsiveržia. Svarbiausia mazgą surišti taisyklingai, taip bus ne tik saugiau, bet ir po šuolių lengviau atrišti. Šuolių metu patartina mazgus nuolat tikrinti ir kas keli šuoliai juos perrišti iš naujo kitoje vietoje.

Visa įranga turi būti laikoma sausoje, vėsioje vietoje. Virvėms kenkia ultravioletiniai saulės spinduliai bei drėgmė, todėl stenkitės ją laikyti kuo toliau nuo šių neigiamų veiksnių. Karabinai ir kiti metalai turi būti apsaugoti nuo smėlio, purvo ir vandens, nes tai taip pat gali atsiliepti jų tarnavimo laikui.

Šuolių fizika yra paremta „fall faktoriumi“ (kritimo faktorius), kuo jo koeficientas didesnis tuo smūgis šuolio metu didesnis. Kritimo faktoriaus koeficientas yra nuo 0 iki 2. Jį paskaičiuoti ganėtinai lengva , iš patirties sakau, kad pats minkščiausias smūgis būna tuomet, kai „fall faktorius“ yra tarp 0,1 ir 0,5, todėl šuoliai turi būti paremti sūpynių principu. Kai koeficientas yra tarp 1 ir 2 yra didelė rizika susižeisti arba žūti.

Dabar pabandysiu nupasakoti patį paprasčiausia tvirtinimo būdą. Tvirtindami virve prie tilto atbrailos visų pirma įvertinkite jos tvirtumą, kuris turi būti ne mažesnis kaip 25kN (1kN ~102kg), tvirtinkite kilpomis, geriausia iš 3 taškų. Kilpos turi būti izoliuotos, niekada nekabinkite virvių ant to pačio tvirtinimo taško, tvirkinkite ant skirtingų. Ant kilpų kabantys karabinai turi būti du ir susukti į priešingas puses tam, kad virvė atsidūrusi trumpoje karabino ašyje jo nesulaužytų. Toliau rišame mazgus pagrindinei ir apsauginei virvėms. Abi virvės turi būti izoliuotos nuo trinties. Tikrinkite tvirtinimą kelis kartus, didelį dėmesį skirkite karabinams, stebėkite ar jie tikrai užsukti. Toliau žmogus turi nusileisti virve žemyn ir pažymėti taip vadinamus „dead line‘us“ (galutinius taškus) pagrindinei bei atsarginei virvėms. Čia reikia žinoti kad šokant virvė dar labiau išsitemps todėl riškite aukščiau. Atlikus visus darbus geriausia iš pradžių mesti svori ir stebėti trajektoriją bei tvirtinimo taškų darbą. Prieš tai reikia apgalvoti ar žmogų bus galima greit nuleisti ar pakelti įvykus neplanuotai situacijai. Ir dar būtinai prisiminkite, kad ir kokia būtu gera įranga, ją panaudojus neprotingai ir be patirties rezultatas gali būti tragiškas.

Arvydas Vasiliauskas „Vilnius RJ Team“

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Atkeliavusi iš Vakarų vadinamo karinio turizmo mada ir domėjimasis antžeminiais ir požeminiais kariniais įtvirtinimais sulaukia vis didesnio populiarumo. Dabartiniai šių įtvirtinimų šeimininkai galėtų pagalvoti, kaip juos padaryti prieinamesnius turistams. Lietuvoje nėra labai daug paskutinių dviejų karų gynybinių statinių liekanų, bet ir esantys nepanaudojami. Pusę amžiaus neveikiantys bunkeriai galėtų būti ir puiki mokomoji priemonė.

Bunkeriai – XX amžiaus fortifikacijos rūšis, kuri bent jau užsienyje yra labai vertinama. Yra net speciali turizmo rūšis gynybiniais įtvirtinimais besidomintiems žmonėms, kuriuos žavi ne viduramžiai, ne gotika ar barokas, bet XX amžiaus karinis paveldas.

TSRS naujų vakarinių sienų įtvirtinimo darbai, kurie apsiribojo primityvių stebėjimo bokštelių palei visą vakarinę sieną įrengimu, pradėti dar 1930 m.

1939 m. rugpjūčio 23 dieną TSRS ir Vokietija pasirašė „Molotovo- Ribbentropo“ paktą, pagal kurį Europa buvo padalinta į dviejų valstybių įtakos sferas. Slaptajame pakto priede papildomai buvo aptartos valstybių sienų sąlygos tarp šalių – pakto dalyvių, kurios pažymėjo naująją TSRS vakarinę sieną pagal gerai žinomą „Kerzono liniją“.

1940 m. liepą TSRS gynybos komisaras maršalas S. Timošenko pasirašė direktyvą, nurodančią palei visą Vokietijos sieną sukurti šiuolaikišką gynybinę liniją, gavusią neoficialų „Molotovo linijos“ pavadinimą. Ši 4,5 tūkst. km ilgio gynybinė linija buvo padalinta į tris karinės apygardas (sukurta 138 statybos ruožai, buvo statoma 2,5 tūkstančio betoninių karinių slėptuvių, iš kurių daugiau nei 1000 buvo visiškai užbaigta).

Dėl suprantamų priežasčių iki 1940 m. vasaros įtvirtintųjų rajonų įrenginėti Baltijos valstybėse buvo neįmanoma. Tai prasidėjo po Baltijos šalių aneksijos. Tik 1941 m. kovo mėnesį buvo baigti projektavimo darbai ir jau balandžio mėnesį prasidėjo keturių Lietuvos įtvirtinimų rajonų statyba. Bendras fronto ilgis Lietuvoje turėjo būti 328 km. Baltijos šalių karinėje apygardoje gynybinių rajono statinių statybose kasdien dirbo 57778 žmonės. Iš viso buvo pastatytas 101 bunkeris, bet iki karo pradžios nė vienas jų taip ir nebuvo užbaigtas. Atlikti tik betonavimo darbai, todėl kokių nors vertingų radinių juose tikėtis neverta. Nevykusiai suprojektuota ir laiku nepabaigta Molotovo linija nesustabdė Vokietijos puolimo. Keli pasipriešinę kazematai buvo greitai sunaikinti. Įtvirtinimai beveik nenukentėjo nuo karinių veiksmų, nes rusai iki karo pradžios daugelyje objektų nespėjo net įgulų sukomplektuoti.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje Molotovo liniją sudarė 4 įtvirtinimų rajonai: Telšių, Šiaulių, Kauno ir Alytaus. Telšių įtvirtinimų rajoną sudarė 8 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Palangos iki Judrėnų (Klaipėdos raj.) iš viso apie 80 km. Buvo planuojama pastatyti 389 bunkerius, tačiau spėta pastatyti 23. Šiaulių įtvirtinimų rajoną sudarė 6 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Pajūrio (Šilalės raj.) iki Jurbarko – iš viso apie 90 km. Buvo planuojama pastatyti 430 bunkerius, spėta pastatyti 27. Kauno įtvirtinimų rajoną sudarė 10 įtvirtinimų punktų. Linija driekėsi nuo Jurbarko iki Kalvarijos – apie 105 km. Iš planuotų 630 bunkerių spėta pastatyti 31. Alytaus įtvirtinimų rajoną sudarė 5 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Kalvarijos iki dabartinės sienos su Baltarusija apie 60 km. Buvo planuojama pastatyti 293 bunkerius, spėta pastatyti 20.

Pabandėme Molotovo linijos bunkerių paieškoti Kalvarijos savivaldybės teritorijoje. Nuorodų jokių, priėjimas prie daugelio objektų varganas, pastebėti labai sunku, o kartais net neįmanoma. Bunkeriai apleisti, paversti sąvartynais. Be didesnių pastangų pavyko rasti 11 įvairaus dydžio ir būklės bunkerių (6 – Brazavo apylinkėse, 4 – aplink Raudeniškių kaimą, 1 – netoli Kvietkinės kaimo). Ant kai kurių puikavosi nuo tarybinių laikų likę dabar grėsmingai juokingi užrašai: „Fotografuoti ir ardyti tvarką draudžiama. Nusižengęs neša atsakomybę“. Aišku, tai toli gražu neprilygsta Mažino ir Manerheimo gynybinėms linijoms, tačiau „ranka pasiekiama“ ir galėtų pritraukti tuo besidominčių turistų.

Informacija ir nuotraukos: Mindaugas Sėdaitis “Sūduvos gidas”

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Sovietinę kariuomenę išvedus iš Lietuvos, be šeimininkų liko ir karinė vadavietė Žaliojoje girioje. Ją pamažu naikina laikas ir žmonės. Ar Lietuva tokia turtinga, kad leidžia visam tam pražūti?

Sovietmečiu nemaža Žaliosios girios dalis tarnavo kariniams tikslams. Vienoje jos pusėje buvo įrengtas trikampio formos poligonas, į kurį buvo mėtomos bombos. Buvusio poligono vietą, panevėžiečių ir aplinkinių gyventojų pramintą bombardyne, mena įvairaus gylio ir pločio nuo sprogusių bombų likusios duobės. Dabar ši teritorija tapo metalo ieškotojų darbo vieta. Neretai aptinkama ir pavojingų sprogmenų.

Dviguba tvora

Visai netoli nuo Paliūniškio, kairėje kelio į Vabalninką pusėje, sovietmečiu buvo pastatyta atsarginė kariuomenės vadavietė. Gana nemaža teritorija buvo aptverta gelžbetonio plokščių tvora, primenančia „tulpinių“ vilos tvorą ant Dubulių tvenkinio kranto. Virš jos buvo ištemptos dvi spygliuotos vielos juostos.

Išorėje už kelių metrų nuo gelžbetoninės tvoros buvo pastatyta dar viena spygliuotos vielos tvora. Tarp jų pietinėje ir šiaurinėje pusėse buvo pastatyti du sargybos bokšteliai, jų dabar jau nelikę, o tarp tvorų veikiausiai budėdavo sargybiniai.

Kadaise iš dvejų teritoriją saugojusių vartų liko vieni, bet ir tie jau buvę padegti. Prieš vadavietę likusi asfaltuota aikštelė, netoli vartų jau dabartiniais metais pastatyta pavėsinė. Joje stalviršiui panaudotos veikiausiai iš buvusio karinio objekto atneštos durys.

Atiteko Turto fondui

„Panevėžio balsui“ pradėjus domėtis objekto priklausomybe, Panevėžio urėdijoje pavyko sužinoti, kad urėdija su juo neturi nieko bendro. Buvo paaiškinta, kad anksčiau teritorija buvo išnuomota dažasvydžiui, o dabar veikiausiai perduota Valstybės turto fondui.

Apie dažasvydį minėjo ir Civilinės saugos departamento direktorius Romualdas Kisieliūnas, tačiau jis buvo linkęs manyti, kad dabar objektas perduotas Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP). Jis patikslino, kad sovietmečiu į vadavietę buvo atvesti elektros ir ryšių tinklai ir ji buvo pritaikyta nuolat gyventi.

KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Ričardas Leikus sakė, kad minėtas objektas savanoriams niekada nepriklausė. Anot jo, pasitraukus sovietų kariuomenei jį iš pradžių saugojo Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kareiviai, tačiau dabar objektas perduotas Valstybės turto fondui. Rinktinės vadas buvo įsitikinęs, kad ten jokio turto nebelikę, todėl nebėra ir ko saugoti.

Durų ir langų nebelikę

Nors ir neprižiūrima buvusios vadavietės teritorija, vis dėlto ji palyginti neblogai atrodo. Ten, kaip ir anksčiau, tebeošia įspūdingos eglės, pušys ir beržai, tačiau kai kurios vietos jau baigia užželti menkaverčiais krūmais.

Kairėje teritorijos pusėje esančio baltų plytų mūrinio pastato, kuris galėjo tarnauti kaip štabas arba gyvenamosios patalpos, stogas apaugęs samanomis, senokai nebelikę ne tik šviestuvų, radiatorių, bet ir langų bei durų. Be durų likę ir šiek tiek atokiau prie tvoros stovintys tualetai.

Priešingoje teritorijos pusėje stovi dar vienas bene geriausiai išsilaikęs pastatas, galėjęs būti gyvenamuoju. Tačiau ir ten ne tik nelikę jokios įrangos, durų ir langų, bet viename kambaryje netgi pradėtos plėšti medinės grindys. Matyti, kad jos buvo klotos ant impregnuotų pabėgių. Vienoje nedidelėje patalpoje guli pastipusi kiaunė.

Trys įėjimai

Centrinėje teritorijos dalyje kadaise būta požeminės slėptuvės. Į ją veda du įėjimai iš abiejų pusių nuo minėtų pastatų. Trečiasis, turbūt avarinis, į priekį.

Požemyje tamsu – nors į akį durk. Žiebtuvėlio šviesoje buvo matyti, kad patalpos dar visai neblogai išsilaikiusios, tačiau ir ten yra „padirbėję“ žmonės. Matosi, kad anksčiau požemyje buvo įrengtas ne tik šildymas, elektra, bet ir nebloga ventiliacija. Akivaizdu, jei toks objektas būtų mieste, jis pirkėjų neatsigintų.

Ten žaisdavo dažasvydį

Už požeminės slėptuvės yra dar vienas nedidelis mūro statinys. Ten, matyt, buvo įrengta elektros pastotė. Dar vienas nedidelis mūrinis statinys irgi buvo po žeme, jame stovėjo dyzelinis generatorius, turėjęs gaminti elektrą sutrikus jos tiekimui.

Akivaizdu, kad vėliau šioje teritorijoje žaisdavo dažasvydį. Tai rodo dar nesubliūškę dažų rutuliukai, įvairiausiais dažais aptaškyti pastatai, tvora, medžiai.

Dabar apie šeimininkus ir objekto priežiūrą nemena nė viena detalė, išskyrus naują spyną, kuria užrakinti vartai. Tačiau į teritoriją galima patekti pro nedidelę prie vartų išverstą angą.

Prie kelio, vedančio į vadavietę, yra dar vienas įdomus, tačiau gana keistai atrodantis žaliai dažytas gelžbetoninis statinukas. Kadangi jis yra šalia kelio, galima spręsti, kad ten buvo sargybos postas.

Ekspedicijos dalyviai / informacijos šaltinis: Gintautas Subačius “Pasvalio balsas”

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Kovo 20-25 dienomis buvau viename didžiausių fortifikacinių įrenginių pasaulyje. Tai 1929-1942 vokiečių statyta bunkerių sistema RegenWurmLager, dar vadinama Ostwall.

Bunkerių sistema yra Lenkijoje, visai netoli Vokietijos sienos, ir driekiasi išilgai jos.

Statyta buvo tuometinės Prūsijos teritorijoj, o dabar šios žemės priklauso lenkam.

Tai kažkas tokio !!! Šią vietą galima drąsiai pavadinti “Digerių rojumi” 
Bendra tunelių sistema po žeme sudaro virš 35 km. Viskas yra 30-40 m po žeme. Leistis reikia labai ilgai ir labai giliai 

Vokiečiams buvo paprasčiau, nes jie turėjo liftus  :

Po žeme tuneliai kelių lygių, vieni pakankamai žemi ~2.5m aukscio:

Kiti nesuprantamai labai erdvųs ir aukšti 5-10 m:

Visuose tuneliuose yra bėgiai:

Visi tuneliai iš visų DOT’ų sueina i vieną centrinį tunelį, kuris labai erdvus ir driekiasi daugybę kilometrų. Čia jau bėgių eina kelios poros, pilna bėgių perjungėjų (ar kaip jie ten vadinasi )

galėdavai, savo laiku, elektra varomais traukinukais nuvažiuoti į bet kurią RegenWurmLager vietą.
Pasiklysti taipogi nėra sudėtinga, neturint tunelių žemęlapių, nes labai daug įvairiu išsišakojimų, posūkių, sankryžų:

Didžiojoj bunkerio sistemų dalyje iki šiol puikiausiai veikia drenažo ir vandens šalinimo sistema, nors jau daugybę laiko jos nieks neprižiūri ir nevalo:

Aišku nemažai vietų, kur ji jau užsikimšusi:

Beje kiek yra man žinoma, vokietukai sugebėjo valdyti net 3-ijų netoliese esančių ežerų lygi. Pumpuoti iš vieno i kitą vandenį, teikti geriama vandenį, ir esant reikalui – užlieti visa bunkerių sistemą per kelias minutes. Iki dabar dar bandoma atrasti tuos kamštelius, kuriuos atkimšus būtų viskas apsemta, ir patikrinti jų būklę 
Labai daug tuneliuose žiemojančių šikšnosparnių kolonijų, tik dėja aš jų nepažystu taip gerai, kaip kiti speleologai  nepasakysiu, koks čia jų modelis 

Taipogi buvo galima rasti per stebuklą išlikusių artefaktų, tokių kaip granatsvaidis. Aišku jie visiškai surūdiję ir nebetinkami vartojimui, bet bendrą vaizdą susidaryti nesunku 

Miegojom, gyvenom, vaikščiojom, darėmės valgyti ir ilsėjomės beveik visą laiką po žeme:

po žeme ne todėl, kad nebuvo galimybės išlysti, bet todėl, kad ant žemės buvo šlykštus oras, lijo, šlapia, šalta, o po žeme stabili temperatūra, sausa 
Bunkerių sistemoje begalės gilių šulinių iki 40 metrų, į kuriuos įmanoma nusileisti:

yra vietų, kur reikalingi hidrokostiumai:

Yra škurnikų:

Labai apmaudu, bet pats geriausias šulinys nusileidimui, kuris vienas iš mažiausiai ištyrinėtų objektų ir automatiškai mažiausiai nusiaubtas vandalų, šiais metais jau yra užvirintas 

Bet galima i jį nusileisti per gretą esančią ventiliacinė angą. Nusileist tikrai pavyktu, tik klausimas ar pavyktu atgal pakilti  gali tekti pėdinti paskui ~8km tuneliais iki artimiausio išlipimo į paviršių ir tą patį atstumą jau atgl paviršium, mišku 

miške irgi nėra taip gražu ir paprasta, pilnas miškas pavojų:

todėl naktį vaikščioti pakankamai pavojinga. Taipogi kalbama, kad aplink kaikuriuos DOT’us buvo tiek priminuota, kad dar iki šiol tų minų yra nemažai neišminuotų.

Keletas dar šiaip įdomesnių nuotraukų:
šaudymo ir apžvalgos bokštelis:

kažkoks kablys 

Prieštankiniai įtvirtinimai:

Vieno iš DOT’ų statybos metai:

DOT’as iš išorės:

DOT’as iš vidaus:

Žodžiu įspūdžių begalė, viskam apžiurėti laiko nepakako, pamatėm tik labai labai labai mažą dalį. Vienintelį dalyką, ką tikrai žinau, kad važiuosiu ten dar ne kartą 
Po kelionės gaila buvo tik to, kad visą ką savo digeriavimo metu esu pamatęs ir kas atrodė labai įspūdinga, po šios kelionės tapo labai menka ir nereikšminga lyginant su tuo, ką ten pamačiau 

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Informacija ruošiama…

Galite tiesiog užsiregistruoti: PayPal

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Lentelėje pateikti labai įdomūs ir domaineriams naudingi duomenys, nuorodantys kiek ir iš kokio PR lygio domenų turį būti atgalinės nuorodos (backlink), kad Jūsų domenas taip pat įgytų tam tikrą Google PageRank reitingą:

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0