Dainius Pilypas | Anno 1982

Birželio 17-25 dienomis, įtin atšiauriomis oro sąlygomis, sėkmingai ir saugiai suvedėme dar vieną kopikų grupę į Monblano viršūnę!

Jei ir Jūs domitės galimybe išbandyti save ir įkopti į aukščiausią vakarų Europos viršukalnę – artimiausios numatomos kelionės data: 2011 liepos 24-31!! Visa informacija ir registracija Monblanas.lt

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

PATVIRTINTA:
2011 – 07 – 15
Pėsčiųjų žygių asociacijos prezidento

DVIEJŲ DIENŲ LIETUVOS ŽYGEIVIŲ FESTIVALIO
TAISYKLĖS

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Dviejų dienų žygis pėsčiomis organizuojamas kiekvienais metais, pagal atskiras kasmetines programas. Žygis vykdomas bet kokiomis oro sąlygomis.
2. Pėsčiųjų žygis yra nekomercinis renginys.
3. Žygyje gali dalyvauti visi norintys Lietuvos ir užsienio piliečiai bei kariškiai.
4. Žygyje individualiai galima dalyvauti tik nuo 16 m. Jaunesni nei 16 m. žygio dalyviai gali dalyvauti tik grupės sudėtyje su vadovu, tėvais ar globėjais. Kiekvieną dieną žygio dalyviai ir jų grupės per nurodytą laiką turės įveikti pasirinktą atstumą. Įveikdami pasirinktą atstumą, žygio dalyviai ir jų grupės tarpusavyje nesivaržo.(Žiūrėti lentelę Nr. 1)
5. Žygio organizatoriai rūpinasi žygio organizavimo, žygeivių registravimo, žygeivių apdovanojimu bei žygio kontrole.
6. Žygeiviams ar jų grupėms rekomenduojama turėti savo aprūpinimą
7. Žygio organizatoriai neatsako už žygio dalyvių sveikatą ir jų asmeninius daiktus. Kiekvienam žygio dalyviui rekomenduojama pasitikrinti sveikatą prieš žygį. Žygyje dalyvaujama savo rizika, atsižvelgiant į savo asmeninį fizinį pasirengimą.
8. Šiuo žygiu siekiama įgyvendinti pėsčiųjų žygių asociacijos numatytus tikslus ir uždavinius.
9. Žygio dalyviai, apdovanojami žygio medaliais ar simboliais, pagal apdovanojimo aprašą (statutą).
10. Žygio dalyvių registracija ir informacija atliekama www.pesciujuzygiai.lt

Maršrutų lentelė Nr. 1
2×20 km. – nuo 16 m. individualiai ir visi vyresni pagal savo pajėgumą, jaunesni tik su tėvais, globėjais ar grupių vadovais.
2×30 km. – nuo 16 m ir vyresni, jaunesni tik su tėvais, globėjais ar grupių vadovais.
2×40 km. – nuo 16 m ir vyresni, jaunesni tik su tėvais, globėjais ar grupių vadovais

PVZ. Jus galite rinktis bet kurį nurodytą atstumą, tačiau dėl savo sveikatos ar kitų priežasčių jį galite bet kurią dieną pakeisti. Pvz.: pasirinkote 2×40 km. Tačiau apsisprendėte, nutarėte eiti 2×20 km. Leidimas duotas tik privalote informuoti starto vietoje. Pirma diena einate 40 km. Tačiau Jūsų savijauta neleis eiti kita 40 km. Eikite tik 20 km. Bet kuri Jūsų pasirinkta kombinacija bus leistina.

II. ŽYGIO KONTROLĖ

11. kiekvienam žygio dalyviui išduodama individuali kontrolinė žygeivio kortelė, su kuria būtina atsižymėti kontrolės punktuose;
12. kontrolės ir poilsio vietose bus galima apsirūpinti geriamuoju vandeniu.

III. STARTO MOKESTIS

13. Kiekvienas žygio dalyvis starto mokestį susimoka grynaisiais atvykęs į starto vietą.
14. Į žygio starto mokestį įeina: medalis, žygio diplomas, žemėlapis ir kita.
15. Starto mokesčio dydžiai nurodomi programoje. Sumokėtas starto mokestis negrąžinamas.

IV. DRAUDIMAI IR REIKALAVIMAI ŽYGIO DALYVIAMS

16. Žygio metu draudžiama:
16.1. skleisti politinę propagandą;
16.2. pažeidinėti viešąją tvarką, kelių eismo taisykles, gamtos apsaugos ir priešgaisrinės apsaugos reikalavimus;
16.3. šiukšlinti stovyklų teritorijoje, poilsio vietose, žygio maršrutuose;
16.5. aprūpinimo komandoms draudžiama važinėtis žygio trasose, jos privalo savo grupių laukti tik nurodytose poilsio ir kontrolės vietose;
17. Žygio metu reikalaujama:
17.1. kiekvienas žygio dalyvis privalo dėvėti šviečiančias liemenes ar atšvaitus.
17.2. žygio dalyviams pažeidusiems viešąją tvarką, kelių eismo taisykles, gamtos apsaugos, priešgaisrinės apsaugos ar kitus Pėsčiųjų Žygių asociacijos įstatuose ir žygių taisyklėse nurodytus reikalavimus gali būti pareikštas įspėjimas, o pakartotinai jas pažeidę dalyviai bus diskvalifikuojami. Žygio metu gali būti nurodyti ir kiti reikalavimai, kuriais žygio dalyviai privalės vadovautis.
17.3. žygyje dalyvaujantys kariai žygio metu privalo dėvėti tvarkingą karinę uniformą pagal atstovaujamos valstybės nustatytus reikalavimus, civiliai dėvi tvarkingą
sportinę ar civilinę aprangą;
17.4. žygio dalyviai, vedantys su savimi naminius augintinius, privalo juos vestis su pavadėliais, laikytis kitų gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo numatytų reikalavimų, nesukelti diskomforto kitiems žygio dalyviams;
17.5. kiekvienas žygio dalyvis privalo informuoti organizatorius apie pasitraukimą iš žygio ir atsiimti skirtus apdovanojimus.

V. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
18. Su šiomis taisyklėmis privalo susipažinti visi žygio dalyviai ir laikytis registracijos bei žygio metu.
19. Žygio taisykles rengia ir inicijuoja pakeitimus Pėsčiųjų žygių asociacijos taryba.
20. Žygio taisykles tvirtina Pėsčiųjų žygių asociacijos prezidentas.

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

• Rugpjūčio 5 diena, penktadienis.

• 14.00 – 22.30 val. dalyvių atvykimas, registracija (Jurbarko TIC), įsikūrimas.  Startinis mokestis 35.00 lt(medalis, diplomas, etc.).

  Apsigyvendinimo variantai:
  a) A. Giedraičio – Giedriaus gimnazijos sporto salė (dušai, WC) – 15.00 lt;
  b) Palapinių miestelyje su galimybe naudotis sporto salės dušais ir WC – 10.00 lt;
  c) Kita.

• 17.30 val. Šiaurietiškojo ėjimo mokymai ir praktinis užsiėmimas Jurbarko dvaro parke. Organizuoja: „Leki“ ir Jurbarko TIC.

• 20.00 val. iškilmingas festivalio atidarymas. Vieta: Jurbarko TIC.

• 20.30 – 23.00 val. žygeivių vakaronė. Dalyvius linksmins folkloro grupė „Imsrė“ ir armonikierius S. Birgiolas. Gerą nuotaiką skleis jungtinės didžėjų pajėgos – metų atradimai: DJ Pile, DJ Vytenis, DJ MiAU ir DJ Chiotas.

• nuo 23.00 val. poilsis

• Rugpjūčio 6 diena, šeštadienis

Dviejų dienų Lietuvos žygeivių festivalyje bus galima rinktis sekančius atstumus:

• 18.00 – 23.00 val. Žygeivių vakaronė. Žygio dalyvius linksmins jungtinės didžėjų pajėgos – metų atradimai: DJ Pile, DJ Vytenis, DJ MiAU ir DJ Chiotas 🙂

• 20.30 val. Jurbarko K. Glinskio teatras P. Petliukas „Brangusai pabučiavimas“. Komedija. Režisierė: D. Budrytė – Samienė.

• nuo 23.00 val. poilsis

• Rugpjūčio 7 diena, sekmadienis

Dviejų dienų Lietuvos žygeivių festivalyje bus galima rinktis sekančius atstumus:

17.00 val. iškilmingas diplomų ir medalių įteikimas. Žygio pabaiga.

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Pristatome Pėsčiųjų žygių asociacijos įsteigtus medalius, kuriais apdovanojami tradicinio žygio “Lietuvos žygeivių festivalis” dalyviai, sėkmingai dvi dienas įveikę pasirinktus maršrutus:

Lietuvos žygeivio medalis Įteikiamas nuo 1-o sėkmingo žygioMedalio nukalimo kaina ~ 25 lt	Lietuvos žygeivio medalis Įteikiamas nuo 5-o sėkmingo žygioMedalio nukalimo kaina ~ 25 lt	Lietuvos žygeivio medalis Įteikiamas nuo 10-o sėkmingo žygioMedalio nukalimo kaina ~ 25 lt

Žygio dalyvio diplomas, įteikiamas visiems, nepriklausomai nuo įveikto kilometražo:

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Praėjusį savaitgalį į Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos kvietimą dalyvauti ištvermės žygyje atsiliepė beveik 200 dalyvių. Starte prie Kauno istorijos muziejaus plevėsavo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Danijos vėliavos. Ekstremalaus žygio tarptautinės taisyklės paprastos – per 24 valandas turi nueiti 100 km, tada 24 valandos poilsio ir 100 km žygis, kurį vėl turi įveikti per 24 valandas. Pirmą parą turime kairiuoju Nemuno krantu nužymėta trasa pasiekti Jurbarką. Ten – nakvynė, o paskui dešiniuoju Nemuno krantu grįžti į Kauną.

– Eisite Lietuvos „Kruvinuoju keliu“, – išlydėdamas žygeivius prie starto kalbėjo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas. Čia, prie Nemuno upės, per 200 metų kovos su Kryžiuočių ordinu Lietuva neteko apie milijono savo gyventojų. Mūsų Tėvynės upių tėvas buvo linija, tarsi tvirtovės siena, prie kurios lietuviai už savo žemę, kalbą ir papročius kovėsi su atėjūnais iš visos to meto krikščioniškos Europos. Vėliau – švedų, rusų karinės invazijos, 1831 ir 1863 metų sukilimai, I ir II pasauliniai karai niekada neapsiėjo be kruvinų kautynių prie Nemuno. 10 valanda. Startas. Žygių grupės ir grupelės, aidint skambioms muzikos grupės „Ainiai“ melodijoms, pajuda iš Kauno centro. Pavieniui eiti negalima, nes žygiuosi naktį, todėl reikia saugoti ir prižiūrėti vienam kitą, jei kas atsitiktų. Einame trise, o mūsų vadas – ištvermingas senas lapinas Borisas, pagal amžių vyriausias šis žygio dalyvis, jam – 62-eji. Mes su Vytautu taip pat ne jaunuoliai – įpusėję šeštą dešimtį.

– Vyrai, tam, kad įveiktume šią trasą, reikia trečdalio fizinės jėgos ir dviejų trečdalių proto galios. Nebandykite manyti, kad darote kokį nors žygdarbį. Mes tiesiog einame geram draugų būry, žvalgomės aplinkui, bendraujame ir nepersistengiame laikydami savo tempą, – moko Borisas, kuriam toks žygis – jau ketvirtas.
Tai, kad jėga ir ištvermė yra dvasinės žmogaus savybės, žinau seniai, tačiau kitų dalykų mokausi iš savo vado. Kas dvi valandos sustoti, nusiauti sportbačius, kojines ir pagulėti 15 minučių. Gulint ilgiau, ims atšalinėti kojų raumenys ir tada sunkiau pradėti eiti.

Zapyškyje, prie bažnyčios, pirmas sustojimo punktas. Čia groja kaimo kapela, prekybos vieta. Mūsų trijulė iš visos žygeivių kolonos čia ateina paskutinė, kai kiti jau išeina. Aiškiai su užuojauta į mus žvelgdamas kareivis draugiškai paklausia:

– Klausykit, kam jums, pagyvenusiems ir nesportuojantiems žmonėms, reikia dalyvauti šiame žygyje? Čia juk karių, šaulių, sportininkų – žygeivių renginys…

Pertraukėlė ir žengiame toliau. Džiaugiasi širdis, kai matai, kaip gražiai lietuviai moka tvarkyti savo sodybas: tvarkingi sodai, gėlynai, kiekviename kieme koks nors šeimininko sugalvotas meninis akcentas. Visai netoliese mūsų kelio riogso fermų griuvėsiai. Griovėm kolūkius, o sugriovėm kaimus. Kas kelintas namas Panemunės kaimuose negyvenamas, užkaltais langais…

Ir vis tiek graži ta mūsų Lietuva prie Nemuno. Ir tai girdžiu jau iš kelinto šio žygio dalyvio. Kaip tame J.Marcinkevičiaus eilėraštyje: „Taip gražiai skambėjo žodžiai – laukas, pieva, kelias, upė, taip gražiai iš jų išaugo vienas žodis – Lietuva!“ O upė mums iš dešinės ne bet kokia, o pats Nemunas. Čia jis daug platesnis nei pas mus Dzūkijoje prie Merkinės. Istorijoje fiksuoti faktai, kai kryžiuočių upinių laivų flotiles čia, Nemune, užpuldinėdavę didesni mažesnių lietuviškų laivų būriai. Mūšiai vyko ir vandenyje, o jei prisiminsime, kad mūsų maršruto trasoje stūkso virš 20 piliakalnių, priešams lengva nebuvo.

Mūsų vado parinkta žygio taktika pasiteisina. Priekyje ėjusieji pamažu lėtina tempą, kiti ima atsilikti, o mes jau žengiam kartu su lyderiais.

Saulė pamažu leidžiasi, ir eidami mišku pradedam naktinį žygio etapą. Akys pamažu pripranta prie tamsos ir prožektorių niekas beveik nenaudoja. Nepasakysi, kad labai sunku, bet nuovargį jaučiam. Niekas nejuokauja, nekalba – žengiam tamsoje tylėdami. Priekyje girdim ateinančią žvyrkeliu nuo alaus apšilusio jaunimo kompaniją. Vyrai turbūt grįžta iš kokio vakarėlio ir beveik kaktomuša susiduria su priekyje einančiais latvių kariškiais. Nustebę nutyla, bando kažko klausti, bet latviai nieko nesakydami praeina. Kol šie dar nespėjo atsitokėti, pro juos jau žengia Lietuvos karių grupė. Prasilenkdamas su nustebusiais vietos jaunuoliais, girdžiu:

– Ei, chebra, ar kas suprantat, kas čia buvo? Mentai ne mentai. Kas čia vyksta?

Gelgaudiškyje prie bažnyčios visus stabdo žygio organizatoriai. Vidmantas Genys suvadovauja:

– Visiems trumpam gultis. Kolona labai išsitempė, reikia palaukti atsiliekančių. Pailsėkit. Iki Jurbarko liko 20 km.

Antrą kartą raginti nereikia. Visi krinta šventoriuje ant žolės ir čia pat užmiega. Prabundu nuo lengvo lietaus ir komandos, kad jau gali eiti, kas nori. Žvilgteliu į laikrodį, miegojom apie valandą. Dabar šiek tiek po trijų. Turim dar 7 valandas. Galima dar pamiegoti, bet Borisas pataria, kad geriau eiti. Vaizdas įspūdingas – ant žolės pilna miegančių žmonių kūnų. Nežinia, iš kur šiuo paros metu čia atsiradusi pro šalį einanti vietinė porelė net persižegnojo.

– O jie čia gulintys gyvi?

Teka saulė, švinta.

– „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“, – uždainuoja šalia žygiuojantis Vytautas, bandydamas mus pažvalinti žygio pabaigoje. O tolumoje jau matyti Jurbarko bažnyčios bokštai. 1382 metais čia pilyje įsikūrusius kryžiuočius, kurie šią vietą vadino Jurgenburgu, puolė kunigaikštis Kęstutis. Lietuvos kariuomenė valtimis nusileido Nemunu ir išsilaipinusi krante šaudė į kryžiuočius bombardomis – tuometėmis patrankomis.

Ak, ir ilgi tie paskutiniai kilometrai…

O mes jau einame Nemuno tiltu, už kurio – Jurbarko ir pradžia, ir centras. Nuovargis daro savo: žinom, kad reikia sukti kairėn, o kažkaip vieningai pasukam dešinėn. Keikdamiesi mintyse turim grįžti. Finišas – 7 val. 13 min. Mes penkiese atėjome pirmieji. Viskas, dabar tik miegoti… Kai kažkas iš draugų pasiūlė sudalyvauti žygyje, pasakiau, kad 100 km nueičiau jau vien dėl blogo savo charakterio, o kaip būtų su antru šimtu po paros poilsio, tikrai nežinau.

Praktika rodo, kad tas, kuris nuėjo 100 km, nueis ir kitą šimtą. Bet tai kiekvienam sau pačiam dar teks įrodyti.

Dūdų orkestro garsais ir padrąsinančiomis kalbomis lydimi šeštadienį 10 val. išžygiuojame iš Jurbarko.
Praėjusią parą beveik visą laiką pragulėjome mokyklos sporto salėje ant čiužinių. Kojos atrodo sveikos, didesnių pūslių nepritrynėme.

Oras kol kas geras, nuotaikos – irgi. Visu keliu kaimeliuose ir gyvenvietėse prie kelio esančiuose namų kiemuose mums mojuoja žmonės.

Signalizuoja pro šalį važiuojantys automobiliai.

Žmonės siūlo atsigerti vandens, pieno, vienas – net, kaip jis pats sako, Nemune sugautų džiovintų žuvų.

– Kiek kainuoja? – klausiame.

– Nieko, čia dovana. Juk jūs tiek kilometrų einate, laikraščiuose skaitėme. Būkit geri, paimkit…

Kita moteris praeinantiems dalija supjaustyto sūrio gabaliukus, net šalikelėje „bambalį“ tuštinantys valkatėlės siūlo atsigerti alaus.

Parimusi prie kiemo vartų, į mus žiūri senučiukė.

– Viešpatie, kiek Lietuvos kareivėlių žengia, – taria ji, o akyse – kažkoks nenusakomas jausmas. Tokį žvilgsnį jau esu matęs. Tada, balandžio viduryje, žygiavom Dzūkijos partizanų takais. Einant pro vieną prie Skroblaus esantį kaimelį žila kaip žydinti obelis senutė, stovėdama šalia kelio, švietė tokiomis pat akimis:

– Mūsų kaime tiek tokių kareivėlių nuo Adolfuko laikų nematėm.

Adolfuku močiutė vadino čia partizanavusį Adolfą Ramanauską-Vanagą. Ir žiūrėdama į kareivius su lietuviškomis uniformomis mintimis grįžo į savo jaunystės metus, kai taip uniformuoti jaunuoliai buvo vienintelė pokario sunkmečio viltis.

Šilinėje mus vaišina žuviene – trumpa pertraukėlė, ir vėl etapas iki Raudonės pilies. Fantastiškas žygis palei Nemuną, jei kartkartėmis nepamatytume užrašo „Parduodu“.

Raudonės pilyje groja kaimo kapela, gaunam rūgštynių sriubos, spėjam užtverti kelią jaunavedžiams. Prisėdęs pailsėti, paimu į rankas laikraštį. „Teisingumo ministras leido Lietuvos žemę pardavinėti užsieniečiams“, – perskaitau.

„Šūdas!“ – pirma, ką spėju pagalvoti.

O šalia esanti žurnalistė kalbina kelis jaunuolius, sėdinčius kartu su latvių ir danų kariais.

– Sakykit, kodėl dalyvaujat šiame žygyje?

– Tikriausiai todėl, kad norim geriau pažinti Lietuvą, savo Tėvynės istoriją.

– Na, o ką jūs pasakytumėte apie tuos, kurie Kovo 11-ąją eitynėse skanduoja „Lietuvą – lietuviams“?!

– Bet kad mes ir esam tie patys. Mes – jaunieji Lietuvos patriotai…

Pamatęs pasikeitusią žurnalistės veido išraišką, nusisuku, kad nepradėčiau juoktis, nors turbūt reikėtų verkti. Nagi pamokėjo pinigėlių Sorošas plunksnos broliams… Šiuose žygiuose nepamatysi liberalų radomauskių, gėjų simonko ar paleckių – frontininkų. Tie, kurie žengia Kovo 11-osios eisenoje, žygiuoja per Lietuvą – eina vedami širdies balso, žino, ko nori. Ko nori, žino ir kita pusė. O nori vieno – sorošų ar kremlių pinigų…

Pasiekiam Veliuoną. Čia, kaip ir pas mus, Perlojoje, stovi tarpukario laikotarpiu pastatytas ir visas sovietmečio negandas atlaikęs Vytauto Didžiojo paminklas. Miestelio centre skamba muzika ir čia, kaip kažkas pasakė, kaip prie Smetonos, pilna žmonių – vietinių ir žygeivių. O mano nuotaika subjurusi. Seimas priėmė rezoliuciją, smerkiančią žemės pardavimą užsieniečiams, ir, užuot priėmęs tam reikalingus įstatymus, išėjo atostogų. Prisimenu 1991 metų rugpjūčio pučą, kai žmona gulėjo ligoninėje Vilniuje. Visur sklandė nežinia ir nerimas. Kai atvykau jos aplankyti, užėjusi į palatą gydytoja ištarė žodžius:

– Moterys, nieko nebijokit, mūsų vyrai mus apgins.

Ir tada man buvo aišku, kad į mūsų namus, į mūsų kaimus, į mūsų šalį priešai ateis tik per mūsų lavonus. O čia brūkšt – teisingumo ministras savo parašą: ateikit užeivių aukso veršiai, imkit mūsų žemelę. Vis galvodavau, kodėl, mano, dzūko, akimis, ta Suvalkija nei šiokia, nei tokia, t.y. beveik be miškų. Pasirodo, kad prieš kelis šimtus metų juos iškirto ir Nemunu žemyn parduoti išplukdė užeivių pirkliai. Praturtėję jie pirko žemes ir būtent jie dešiniame Nemuno krante statėsi čia dabar esančias Raudonės, Panemunės, Belvederio pilis. Vien pavadinimas „Belvederis“, iš prancūzų kalbos išvertus – „gražus vaizdas“, gali pasakyti apie ne vietinio buvusio šios pilies savininko kilmę. Mes, lietuviai, čia buvom tik baudžiauninkais.

Praeinam pro Gedimino kapo kalną. Mane mokykloje mokė, kad Gediminas žuvo prie Veliuonos, kryžiuočiams panaudojus patranką. Dabartiniai mūsų istorikai tvirtina, kad buvo nunuodytas. Dabartiniai Lietuvos istorikai randa daug įdomių dalykų. Kryžiuočiams nepasidavęs ir Pilėnuose su savo vyrais susideginęs Margiris buvo psichikos ligonis, Žalgirio mūšis – didelė Kryžiuočių ordino finansinė nesėkmė, o lietuviai atseit negalėję net dalyvauti Durbės mūšyje, nes tokio atstumo per tiek laiko būtų nepajėgę nueiti. Na, palaukit, kabinetų žiurkės, pakalbėsim, kai ateisiu iki Kauno… Prasideda liūtis. Užsimetus vandens nepraleidžiantį apsiaustą jis nebaisus, bet mirksta avalynė, kojinės, pradedu pritrinti pūsles. Prieš žygį susigriebiau, kad naujų sportbačių gerai panešiot nespėjau, o senieji suplyšę. Kojas reikia saugoti – čia tas pats kaip naujas BMW su sudilusiom padangom. Visą žygį geruoju minėjau puikų Varėnos batsiuvį Stebutį, kuris sulopė man senus sportbačius, kad atlaikytų 200 km. Bet per liūtį tai jau negelbsti. Seniai sutemo ir žengiam panemunių takais apgraibom, žliugsinčiom kojom. Maratono bėgikai sako, kad tikrasis maratonas prasideda nuo 33 km. Iki to gali nubėgti bet kas. Einant 100 km tai prasideda nuo 70 km. Jei man tai kas būtų pasakęs po pirmosios 100 km dienos, būčiau numojęs ranka. Per lietų neprisėsi ir neprigulsi pailsėti. Nuėjom jau 20 km be sustojimo, o iki tarpinio finišo Kulautuvoje liko dar 10. Dabar man jau aišku, kas yra 70 km. Eini tamsumoje per balas kaip robotas. Bandai vis neįlipti į balą, nors ir batai, ir kojinės jau seniai permirkę kiaurai. Būsena tokia, tarsi eitum girtas – bandai save kontroliuoti, o tave mėto į šonus, neturi nei vietos, nei laiko popiečio. Pritilo šalia einantys draugai. Kažkuris dar bando švilpauti maršo melodijas, bet greit prityla. Bandau susitvarkyt su savimi. Tempas sulėtėjęs iki minimumo. Tik žiūrėdamas į laikrodį bandau nuspėti, kiek dar liko. Ir kai atrodė, kad šita velniava niekad nesibaigs, atsimušam į savo mašinų koloną. Vidmanto Genio komanda:

– Stop. Visi miegat iki 6 val. Poilsis.

Susiradęs miegmaišį, krentu ant žemės. Vėliau Vytautas pasakojo, kad pabudęs suprato, jog užmigo net nenusiavęs batų. Nors, kaip pats sakė, apskritai nežinojo, ar miegojo.

Pabudau Boriso purtomas:

– Gediminai, keliamės, 6 val. ryto.

Pirma mintis – ar laiko kojos. Keliuosi, viskas gerai. Dega tik pritrintos nuospaudos. Klijuojamės pleistrus ir pirmyn. Šlubčiodami pradedam eiti. Skauda, bet žinau, kad po kelių kilometrų tai praeis.

Liko apie 15 km. Žinom, kad nagais ragais, bet finišą pasieksim, ir stebuklas – tas žinojimas užveda. Jau žengiam Kaunu, tik niekad nemaniau, kad ta Raudondvario plento gatvė tokia ilga. Jau einam Vilijampolės tiltu, jau matyti Kauno pilis, kurią didvyriškai 1362 m. gynė kunigaikštis Vaidotas, vėliau su 11 savo vyrų sugebėjęs išsiveržti iš kryžiuočių apsupties.

Grojant Kauno pučiamųjų orkestrui „Ąžuolynas“, finišuojam Rotušės aikštėje. Laikrodis rodo be 15 min. 10 val. Spėjom. Ir vėl mūsų trejetukas – tarp pirmųjų. Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos prezidentas mums sega žygio riterių kryžių medalius, sveikinam vieni kitus. Kai pajuntu stuktelėjimą į šoną, atsisuku. Prieš mane stovi kareivis su lietuviška uniforma.

– Leiskit paspausti jūsų leteną. Aš Zapyškyje jūsų klausiau, kodėl „senukai“ dalyvauja tokiame žygyje. Noriu pasakyti, kad aš ATSIPRAŠAU už savo klausimą.

– Bet kad aš tau neatsakiau, kodėl mes dalyvaujam šiame žygyje. Todėl, kad Nemunas ne tik upė, o mūsų gyvenimo linija…

P.S. Šis žygis buvo pirmasis šiemet įregistruotos Pėsčiųjų žygių asociacijos, kurios prezidentas – buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis Vidmantas Genys, renginys. 71 šio žygio dalyvis, nuėjęs 200 km, buvo apdovanotas asociacijos riterio kryžiaus, 56 dalyviai, įveikę 100 km, – asociacijos medaliais. Apie šešiasdešimt žygeivių dalyvavo atskiruose žygio etapuose. Iš trasos pasitraukė ir distancijos neįveikė tik 6 dalyviai.

“Respublika”
Gediminas JAKAVONIS
2011 liepos mėn. 09 d. 08:45:11

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Paskambino Vaidas, salo Linai reikia vado į Monblaną. Na aš ten nebuvęs, kompanija gera lengvai ir sutikau pavadovauti. Iš tikrūjų apie Monblano kalną nedaug žinojau. Težinojau tiek kad tai nėra techniškai sudėtingas kalnas, pagrindinis priešas tai aukštis, na kad dar yra mirties koluaras, kur krenta akmenys.

Šiek tiek pasiklausinėjęs buvusių susidariau nuomonę apie ši kalną, sudariau kopimo planą.

Išvykome išnuomotu mikroautobusu, kadangi visi vairuotojai, Gintas dar ir gitarą pasiėmė, tai kelionė neprailgo.

Arvydas nuo mūsų vyko atskirai, vijosi skrisdamas lėktuvu, vėliau atsilikęs vieną dieną prisivijo mus kai dėl aklimatizacijos ėjome į radialinį pasivaikščiojimą, teisingiau kabarojimasį uolomis ir nusileidimą ton pačion stovyklon.

Į Šamoni miestelį atvykome vakare, beieškodami nakvynės sutikome kalnų gidę, kuri mus visus sužavėjo ir papasakojo, kad aukštai daug sniego ir ten nėra lengva. Na mes taip lengvai nepasiduosim. Išsimiegoję keltuvu pasikeliame iki 1801 toliau pėsčiomis, aplinkui gėlės žydi paukščiai čiulba.

Praėjome keletą namelių, Rustemas, gailiai žiūrėdamas į akis karštligiškai ieškojo nakvynės, tai čia tai ten rasdamas patogias aikšteles palapinėms. Bet aš stebėdamas bendražygių savijautą ir nuotaikas sugebėjau visus nuvesti iki namelio 3167 Refuge de Tete Rousse. Kažkaip kalnų liga per daug nepasireiškė, vakarienę valgėme visi. Nuotaika gera. Pagal pirminį planą čia turėjome atsirasti tik kitos dienos vakare.

Ryte išeiname į aklimatizacinį pasivaikščiojimą, tikslas palypėti aukščiau. O čia daugiau kur lipti nėra kaip tik link sekančio namelio. Paimame apraišus virvę pietukus ir patraukėme viršun. Žmonių tikrai daug, net gėda kad mes jiems maišomės tik stengdamiesi aklimatizuotis. Lipam lenkdami daugelį. Tik keletas gidų pralekia pro mus prisirišę klientus kaip veršiukus išraudusiais veidais. Šie lipikai didžiausias pavojus kopiantiems,tempiami veršeliai nebemato, kur stato kojas, jiems iš po kojų lekią kruša įvairaus dydžio akmenų, tie savo ruožtu byra ant žemiau kopiančių.

Ir šią dieną neturėdami aiškaus tikslo užlipome iki namelio 3817 Refuge de l’Aiguille du Gouter, ten išgėrę arbatos, pasvarstėm, kad būtu gerai likti ir ryte kopti į viršūnę, nes oro prognozės rodo, kad dar kitą dieną oras suges. Aišku, kad svarstyti galime, bet aš nusprendžiu leistis žemyn ir nedurniuoti. Su aukščiu nepajuokausi, jau ir taip kai kurie skundžiasi galvos svaigimu ir pats jaučiu aukščio poveikį. Taigi leidžiamės, nusileidimas techniškai nesudėtingas, nors daugeliui nebandžiusiems uolinio laipiojimo atrodo kraupiai, bet vyrai sugeba įveikti baimės jausmą tai mes nusileidžiame laimingai. Kirsdami koluarą kabiname virvę dėl žemyn krentančių akmenų. Apačioje jau laukia mūsų Arvydas. Nakvojame toje pačioje vietoje, Nakvynės vietoje sutinkame dar vieną lietuvių grupę, vadovaujamą Aido Bubino. Vienas mūsų grupės narys atsisakė lipti į viršūnę. Fiziškai tikrai būtu pajėgęs, bet nusileidus apačion, vėl atgal kilti tingėjosi, kalnų liga baidė, nes ten aukščiau visiems jautėsi.

Ryte jau su visu svoriu kylame vakarykščiu keliu. Stebiu Arvyda, jis aukštį staigiau pagavo tai ir savijauta jo prastesnė. Bet viskas normoje ir mes neskubėdami, nors ir daugelį aplenkdami pakylame iki 3817 Refuge de l’Aiguille du Gouter. Virš jo įsirengiame stovyklą, teisingiau patobuliname, anksčiau įrengtą. Dirba visi nes žino, kad darbas padeda įveikti aukščio poveikį, iškasėme net urva-virtuvę valgyklą. Matome, kad genda oras. Prasideda pūga, statume vėjo sieneles, atkasinėjame užpustytas palapines, verdame valgyti, taupome benziną, karts nuo karto einame į trobelę žaisti kortomis, kur bandome prisijaukinti namelio šeimininkus nesvetingus prancūzus, Rustemo nuomone “даже хуже чем руские”. Ginto ir Andriaus pastangų ir jumoro dėka ledai pralaužti, dar namelio šeimininkus žavi mūsų pasiryžimas nepasiduoti audrai ir nenoras ieškoti prieglobsčio namelyje. Palapinėse apart lietuviu nebenakvoja niekas, ir namelyje ištuštėję. Bijodami oro beveik visi leidžiasi žemyn, kas jau bijo apledėjusiais akmenimis tai su malūnsparniu gelbėjami. Liko rusakalbiai Latviai jau užkopę į viršūnę, bet bijantys leistis žemyn, Meksikietis su gidu laukiantys gero oro viršūnei pasiekti, du draugiški makedoniečiai ir keletas lenkų. Visgi rusakalbiai latviai po paros baimių dvidešimtą kartą atsisveikinę nusileidžia žemyn. Taip prabėga keletas dienų. Klausimai apie orų prognozes turbūt net pačiam Dievui įkyrėjo, tai pagaliau siuntė žinią apie gerą orą. Iš apačios pasipylė lipikų banda.

Keliamės antrą nakties, dangus žvaigždėtas, pavalgome, laukiam niekas nelipa, duodu komandą lyst dar į palatkes, kadangi geriau tegul eina gidai ar grupės priekyje žinantys kelią. Pagulėjus pusvalandį virtinė pajudėjo, mes irgi šokame į trasą, beveik paskutiniai. Bet geros aklmatizacijos dėka, lyg ir neskubėdami pradedame visus lenkti. Po truputi aušta, po kojomis debesų jūra užpildžius visas tarpukalnes, žara dangų dažo auksine spalva, ji atsispindi debesyse, visi jaučia euforiją, saulėtekis nuostabus. Gintui pradeda šalti kojos, jis nebežino ką daryti pradeda panikuot, bet čia gi šalia draugai kurie numovę batus trina jo kojas, atstato kraujotaką atima celofanus kurios jis neapdairiai susikišo į batus neva taip išvengs drėgmės. Oras puikus išskyrus vėją, jis pučia negailestingai stengdamasis mus nuversti nuo kalno, nešdamas ledo gabaliukus kerta per neuždegtas vietas, išpučia iš po drabužių šilumą, palikdamas šaltį. Judinu veido raumenis stengdamasis nenušalti žandų nosies, kiti irgi panašiai elgiasi, slypime po kaukėmis. Kopimas vyksta palyginus lėtai, bet štai ji išsvajota viršūnė. Vietos ne daug džiaugsmo šūksniai nunešami vėjo, susikalbame tik rėkdami vienas kitam į ausį. Bendra nuotrauka, ilgai neužtrukę leidžiamės žemyn. Nepaminėjau kad kartu su kita lietuvių grupe užkopė 65 metų amžiaus Rimantas iš Šilutės, paklausus vardo jis prašė jį vadinti seneliu… Visi jautėme pagarbą šiam žmogui įveikusiam visų pirmą save. Nusileidome iki palapinių nesunkiai, kiekvienas žingsnis žemys tai kelias į šilumą. Žemiau išviso jaučiausi kaip keptuvėje saulė plieskė negailestingai, bet drabužių nenusivilkau, kadangi retame ore labai greitai galima apsvilinti odą.

Nusileidus į stovyklą griuvome pagulėti, kaip tarėmės Vaidas po valandos jau atsikėlęs pradėjo ardyti savo palapinę, Gintas niurzgėjo, niurzgėjo dėl tokio greito įvykių veiksmo, bet teko nusileisti ir rangytis lauk iš šilto guolio.

Pradėjus leistis žemyn teko sustoti, kadangi vyko gelbėjimo darbai. Gelbėtojai malūnsparniu gelbėjo grupę žmonių, kaip vėliau paaiškėjo žuvo vienas lenkas ir sužeista jo draugė, mes juos prisiminėme sėdėjusius namelyje mums už nugaros. Netrukus nusileidome iki 3167 Refuge de Tete Rousse, čia Gintas bečiuoždamas išsisuko koją ir iškarto sugalvojo planą kaip toliau neiti, skambino draudimui reikalaudamas malūnsparnio. Kadangi namelis netoli įkalbėjome eiti tenai ir mėginti išsiaiškinti padėtį su gelbėtojais. Ten Gintui numovę batus kelias minutes spaudinėjo koją ir iškvietė malūnsparnį NEMOKAMAI, atskrido 5 gelbėtojai ir išgabeno nabagą į ligoninę. Viso namelio lankytojai susirinko pažiūrėti šios gelbėjimo operacijos, spragsėjo fotoaparatai dūzgė kameros. Mes likę tenai movėme nuo klausimų kuo toliau, teisingiau žemiau. Taip belėkdami pasiekėme žolę, ir aikšteles palapinėms. Andrius belėkdamas pakeliui pametė kilimėlį tai miegojom susiglaudę trise ant 2 kilimėlių.

Ryte pasiekėme keltuvą leidomės apačion ir ten jau laukė kelionė į Lietuvą.

Važiuodami į Lietuvą ieškojome nakvynės, bet Joninių švenčių dėka visi viešbučiai užimti, o miego po kopimo labai norėjosi visiems, taigi nenorėjom rizikuoti. Jau praradę viltį dar Ginto uoslės vedini sustojome prie kažkokio viešbutuko, kuris pasirodo ne viešbutukas, o restoranas, pažadinti šeimininkai pagailėjo mūsų pakvietė vidun pavalgydino, užleido vieną kambarį, kur mes išmiegojome. Viskas įvyko kaip kokioje pasakoje. Tai tokia graži kelionės pabaiga.

Visi gryžo užgrūdinti šalčio, aukščio, uolų, pūgų, uraganinio vėjo, visokių nepriteklių ir jau nebebūdami pieno pakeliais.

Dalyviai: Vaidas, Raimondas, Gintautas, Andrius, Arvydas, Linas, Rustemas.

Linas
XGenomas.lt

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0