Dainius Pilypas | Anno 1982

Šeštadienį Trakus pasiekėme tik pavakarį, tad jau temo ir spėjome užmesti akį į paskutinius besileidžiančius parasparninkus, dalyvaujančius tikslaus nusileidimo čempionate.

Užtat draugai, kurie čia jau nuo pietų, jau buvo spėję užimti staliuką irkluotojų bazės bare ir ten vystė pokalbius su keliais pilotais apie galimybę perspektyvoje paskraidyti Panevėžyje 🙂

Vėliau susirinkome iš mašinų kuprines, stovyklavimo įrangą ir patraukėme į šiokį tokį žygį po Trakus, ieškant „geocache`u”

Visi keliai, vedantys piliakalniais ir užšalusiu Galvės ežeru, žinoma atveda prie Salos pilies, kur dieną ar naktį, žiemą ar vasarą, visuomet smagu pasivaikščioti aplink ir žinoma nusifotografuoti 🙂

Visai vėlai patraukėme dar šiek tiek toliau ežeru iki vienos iš nedidelių salelių kur įsikūrėme stovyklą nakvynei 🙂

Kai kas patingėjo kelis km neštis palapines, tai nakvos po atviru dangumi (muscle) Na o man, žmogui metuose :D, patogumai kaulų nebelaužo, tad įsikūrėme šiek tiek rimčiau (chuckle)

Po tikrai šilto ir pakankamai patogaus miego, ryte visus nustebino gausus sniegas – viskas buvo padengta kelių cm sluoksniu ir toliau aktyviai snigo. Nuostabus Valentino dienos rytas gamtoje (inlove)

Po rytinės kavos ir arbatos, susitvarkėme stovyklą ir patraukėme atgal link miestelio, nebelabai tikėdamiesi „judesio”, nes kas čia skraidys tokiu oru, kai aplink ne kas matosi (think)

Ant ežero vis tik pamatėme ruošiamus įrenginius parasparnių užtempimui ir aikštelė tikslumiečių nusileidimams, vadinasi kažkas bus 🙂 Bet kol kas rimčiau prasidės, nutarėme pralaukti „Senojoje kibininėje”, kur sukrimtome po porą nuostabių kibinų su priklausomybe tapusia jų specialiąją gira (smirk)

Po gero pusvalandžio grįžus į pakrantę pasitiko visai kitoks vaizdas – prisirinko tikrai nemažai sportininkų ir juos palaikančių žmonių, bei šiaip smalsaujančių žioplių 🙂 Ir nors oras iš serijos „dangus su žeme maišosi”, bet tai akivaizdu, kad visiškai neatšaldė pilotų ambicijų varžytis dėl tikslumo tupdant savo „sparnus” į 10 m spindulio „blyną” (y)

Prisižiūrėjom tikrai labai vykusių ir ne tokių sėkmingų skrydžių, pabendravome su puikiais žmonėmis, šio sporto entuziastais. Ech tas nenumaldomas žmogaus noras skraidyti 🙂 Ir čia tikrai susirinko patys šauniausi  šio pomėgio entuziastai, bet kokiu oru „tiesiantys sparnus” ir skrendantys virš kasdienybės, o ne sėdintys namie ir bumbantys apie kažkokią krizę…

Vėliau dar aplankėme miestelyje vykstančią Užgavėnių mugę ir mudu su drauge patraukėme namo, nes laukė kai kokei darbai, reikalai. O draugai dar pasiliko, dalyvavo įsimylėjusių porelių konkurse ir taip, kaip dar ryte kalbėjom ir linkėjom, laimėjo pirmą vietą ir paskraidinimus su tandem parasparniu (party)

Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas, Parašiutizmas, BASE    Komentarų: 0

Aviacija tiesa sakant niekad labai nesidomėjau, be savotiškas jos „naujadaras” pastarieji keli meti neprasprūsta pro akis ir vilioja pasidomėti, išbandyti. Tai – paraspariai, ypač motorizuoti 🙂

Žinoma visko gyvenime niekaip nespėju o ir pinigų viskam, ką norėtųsi išbandyti, kur nuvykti ir ką pamatyti niekada nė iš tolo ne gana, bet taip sakant stengtis verta, tad tikiuosi kokią dieną išbandysiu ir skraidymą parasparniu (happy)

O tam kartui – pakvietimas į Trakų oro šventę, kur patys su draugais pasistengsime apsilankyti šeštadienį arba sekmadienį, paganyti į parasparnių tikslumo varžybas, sudalyvauti užgavėnių ir Valentino dienos minėjimuose (party)

Tad kviečiu ir kitus, kaip visad, nesėdėti namie ir pasidžiaugti vis dar gražia žiema ir šventėmis 😉

Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas, Pramogos, žaidimai, Valstybė, visuomenė, šventės, renginiai    Komentarų: 0

Šeštadienį, sausio 30, važiavome į Kalvius, pas senokai nematytus draugus į pirtį. O pataikėme dar ir į seniūnijos šventę, kur miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai susirinkę ant užšalusio ežero linksminosi ir rungtyniavo įvairiuose žiemiškose varžybose 🙂

Prisijungėme ir mes 🙂 Pirmiausia tūlas Tomas kilnojo dvipūdę girą ir užėmė 2 vietą, tada manoji bėgo su tomis giromis ir irgi užėmė 2-vietą – juokavom, kad atvažiavę prašaliečiai negalim išplėši pirmų vietų iš vietinių, nes Tomui (kitam, pas kurį svečiuojamės) čia dar gyventi reiks 😀

Toliau sekė įspūdingiausias turnyras – futbolas ant užšalusios ežero… kai komandos nariai tarpusavyje surišti viena virve 🙂 Mes nedalyvavome, tik aktyviai sirgome ir fiksavome šio „sporto” akimirkas 🙂

Visai į vakarą, besišildant prie laužo buvome  pakviesti sudalyvauti ir virvės traukimo rungtyje (muscle)

Iš pažiūros kaimo vyrai drūti ir stiprūs kaip meškos, tokius akivaizdu pigiau nušaut nei išmaitint 😀 bet pasivaržyti neatsisakėme, nes mūsų pusėje metodika – kas karininkas, kas policininkas, tad grupė susirinko išmananti komandinį darbą ir šiek tiek oficialią virvės traukimo metodiką 🙂

Iš pradžių sekėsi neblogai – pirmą priešininkų komandą nutraukėme 2:0 – matyt dar didesni mėgėjai nei mes 😀 Na o tada stojome prieš kitus pusfinalio nugalėtojus – tuos „meškas”… pirmas trukt, ir akivaizdu, kad trauki tarsi sieną 8-| Uch, lengva nebus… (sweat) Bet kovojo, kovojom ir… pralaimėjom. Na bet visai ne gėda prieš akivaizdžiai galingesnius 🙂

Tad gavosi taip, kad likome su trečia vieta – vis šis tas. Užtat fiziškai nusiplūkėme prieš pirtį gerai 🙂

Na o toliau sekė vakarojimas ir pirtis su senais, retokai bematomais draugais. Tad nors ir turėjau puikių planų ir pilną automobilio bagažinę įrangos, kad ryt iš ankstyvo ryto dalyvauti airsoft taktiniame žaidime Vismaliukuose greta Vilniaus, bet vakarui užsitęsus iki… 4 ryto planai tapo niekiniais 🙂

Bet užtat apie pietus pajudėję pagaliau į Vilnių, netoli Kruonio pamatėme nuostabų dalyką – dar iš toli pastebėjau kažką šuoliuojančius baltais laukais, bet kažkaip keistai… Kad būtų arkliai, tai šuoliai kažkokie ne tokie, nerangūs… Krypavimas gal kaip karvių kokių, bet pats susijuokiau – kam toms karvėms šokinėti 🙂 ir šiaip korpuso kontūrai visai ne tokie… Kadangi gyvūnai bėgo lygiagrečiai kelio link mūsų, prilėtinome pažiūrėti. Ir pagaliau paaiškėjo, kad tai briedžiai! Ir negi trys! Wow (y) Retas atvejis, manau, taip laisvėje, laukuose o ne miškų masyve pamatyti šoliuojančius briedžius ir dar tris (party) O galiausiai būdami vos ne lygiagrečiai su mumis, jie pasisuko ir metėsi skersai kelio – visai priešais mašiną. Šį tą spėjau nufotografuoti 😎

Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas, Pramogos, žaidimai    Komentarų: 0

Sausio 22-osios rytas prasidėjo labai malonia staigmena – mano brangiausioji, kaip visada su dideliu entuziazmu ir išradingumu, įsigudrino išslapstyti „gimtadienio geocache” užuominų lapelius ir mano kelionė po tarnybos namo prasidėjo  su šypsena nuo ausies iki ausies, radus pirmąją užuominą savo kuprinėje 🙂 Toliau užuominos ir užduotys vedė iki mūsų pašto dėžutės ir iki elektros skydinės, o paskutinioji – iki namuose ant sienos kabančios plieno rožės, kur manęs laukė dovana (cake) (party) Ech, mergaitė :*

Toliau dienos eigoje laukė įprasti darbai ir reikalai, o vakare planavome važiuoti į Kėdainius, pageocach`inti senamiestyje ir pabandyti patekti ant „baltųjų kalnų„. Šis pasiūlymas labai natūraliai ir logiškai nuskambėjo iš draugų lūpų, bet širdyje žinojau, kad neapsieita ir be draugės organizavimo, nes ji dažniausia per mano gimtadienius stengiasi surinkti į krūvą kuo daugiau mano artimiausių draugų (hug) (sun)

Sulaukus pirmųjų draugų iš Vilniaus ir besiruošiant kartu važiuoti į Kėdainius, visai netikėtai dar aplankė brolis su sūnėnu (party)

Neprivažiavę Kėdainių pasukome į pramoninį rajoną ir ieškojome pakankamai originalios susitikimo su kitais, atvažiavusiais iš Panevėžio, vietos – kapinių 😀 Čia radome draugus, jau apšilusius, nes nemenkame šaltyje mūsų jau laukė apie pusvalandį 🙂

Čia realiai nuoširdžiai nustebau, kai buvo uždegtas gimtadienio tortas ir šaudomi „fejerverkai” – į CocaColą mėtomos Mentos pastilės :D, nes mano galvoje jau sukosi mintys apie Kėdainių „kalnus”, o ne apie gimtadienį (chuckle) Ačiū, chebra (clap)

Pasivaišinę tortu ir ne tik, patraukėme į „Alpes” – greta „Lifosos” fabriko iš technologinių atliekų gaminant trąšas pilamus fosfogipso kalnus, kurių čia jau prisikaupę virš 22 milijonų tonų ir vietomis šie balti dirbtiniai kalnai siekia 60 metrų aukštį! 8-|

Kai kurie iš mūsų čia lankėsi pirmą kartą, o kai kurie buvę dešimtis kartų, bet, manau, visiems panašiai – kai užlipi ant pirmų šlaitų ir pamatai vis tik kokie milžiniški to gipso plotai čia plyti aplink, negali nesistebėti 🙂

O ir šlaitų statumas… kad ir neaukštas, keli metrai, bet vos ne stačia siena kyla auktyn, tad nuo pirmų žingsnių susidūrėme su ropojimu aukštyn ir pagalba vienas kitam (rofl)

Perėję mažuosius „kalnagūbrius” ir lomas su užšalusiais vandens telkiniais, patekome ant pagrindinės „magistralės”, kuria didžiuliai sunkvežimiai kas ~10 min dieną naktį veža ir veža naujas fosfogipso tonas išvertimui ir šių „kalnų” didinimui. Sako, 5500 tonų „priaugina” kasdien…

Nuo šitų mašinų šviesų pradėjom slapstytis, sušokdami į kokį pakelės griovį ar sniego duobes, nes juk kam mums problemos, jei sugalvotų iškviesti apsaugą ar pan 🙂 Taip, beeidami ir nuolat besislapstydami, pasiekėme pirmą ryškesnį virš bendro masyvo iškilusį „kalną” 🙂 Kurį, žinoma, nutarėme „šturmuoti” 😀

Sulipti, tai sulipome, pasilaikydami trosų, bet tuomet „susišvietė”, kad galima ir net reikia… pult ant užpakalių ir nučiuožti žemyn stačiausiu šlaitu žemyn 😀 Taip sakant, kaip tarėm, taip ir padarėm, juk daug proto tam nereikia 🙂

Pradėjom čiuožti… 10 m ok, 20 ok… įgaunam pagreitį… mąstom, kad, va, nusitversim tų krūmokšnių ir sustosim… realybė parodo, kad tai ne taip lengva 😀 Čiuožiam toliau, statumas didėja, greitis irgi… Darosi neberamu kuo čia viskas baigsis ir kaip reiks sustot  (think) Ir pagaliau kulverstis į kažkokius bruzgynus apačioje… iš paskos atsiridenusios merginos spyris batu į galvą… guliu… galvoju – keista, kad dar kokiais šonkaulių lūžiais nesibaigė, nes apsitrankymo, greičio ir jėgos buvo nebejuokingai 🙂 Ech… (emo)

O toliau protas parodė kitą faktą, kad ši idėja nučiuožti buvo pakankamai kvaila, nes dabar reiks užlipti atgal į aukštą ir statų šlaitą 😀 Na, šiaip ne taip lipome, slydome, vėl lipome ir užlipome 🙂 Ir toliau tęsėme kelionę per Kėdainių „kalnų masyvą”.

Daugelis jau su tinkama apranga – slidininkų šiltomis kelnėmis, bachilais, atitinkamomis striukėmis ir pirštinėmis, tačiau per kelias valandas vis tiek visi daug prisivoliojome lipdami ir slysdami, gulinėdami sniege, o aktyviai judant prilindęs sniegas greit tirpsta nuo šiltų kūnų bei dėl nemenko aplinkos šalčio (buvo apie -19) greitai šąla, tad rūbai ir ypač pirštinės ėmė stingti „į ragą” ir bendrai darytis šalta, tad apie 3 val nakties pasukome link mašinų nepasiekę aukščiausių šlaitų.

Visi pavargo nuo tikrai nemažų pastangų lipant ir slystant ir vėl lipant į apledėjusius šlaitus, bet užtat gimė puiki idėja – kitą kartą čia sugrįžti ir atsivežti iš, tarkim, „MontisMagia” išsinuomotus antbačius „kates” bei ledkirčius (muscle) ir realiai pasitreniruoti kopimo į apledėjusius šlaitus technikos, nes sąlygos čia tam idealios. Keista, kad niekas to neišnaudoja (wait)

Žodžiu, gimtadienio diena susiklostė super 🙂 Neskaitant vienos blogybės, kad nenumaldomai senstu :D, tai visa kita tiesiog super. Gyvenimas – jėga!

Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 1

Kaip ir planavomės, sausio 16 ryte pas mus į Jonavą atvažiavo draugai iš Vilniaus ir Panevėžio ir su jais ne už ilgo išsiruošėm į šiokį tokį žiemos žygį pėsčiomis 🙂

Kadangi keliauninkai tokie specifiniai – ropejumper`iai, diger`iai, geocache`riai ir visokių kitokių hobių atstovai, tai ir mūsų pasivaikščiojimo interesų objektai įdomūs, tokie kaip tiltai ir pan 🙂 Tad pirmiausia pasiekėme pagrindinį į Jonavą vedantį tiltą ir palaipiojome jo vidine konstrukcija.

Toliau „Achemos” dviračių taku patraukėme link geležinkelio tilto. Puikus oras, kuprinės ne per sunkios, šaunūs žmonės ir gera nuotaika – ko daugiau norėti? 🙂

Pasiekę masyvų ir įspūdingos konstrukcijos geležinkelio tiltą, palaipiojome ant jo ir jo vidine konstrukcija, ko nerekomenduoju daryti kitiems, nes tai pakankamai pavojinga – aukščiai nemaži, vietomis išlūžę turėklų ar lieptų grindų virbai ir t.t.

Toliau dar porą kilometrų pasivaikščiojimo ir jau tamsoje pasiekėme trečiąjį „baltą” tiltą per Nerį ties „Achema”. Pasivaikščiojome jo vidine konstrukcija, palaipiojome kolonų vidumi, kur sienose išsikišę kelių cm armatūros strypų galiukai – kaip tikri climbing sienelės kybiai 🙂

Toliau jau bekele dešiniuoju upės krantu patraukėme link numatytos nakvynės vietos – „Lokio” tvenkinio.

Šitoje žygio atkarpoje prasidėjo pats linksmumas – prieblanda, gana statūs šlaitai, grioviai kuriuos reikia pereiti, nučiuožimai į pakalnę  ir ropojimai atgal ir kiti žiemiški žygio malonumai 🙂

Ir kai po kurio laiko pagaliau pribuvome į numatytą vietą, visi buvome jau šiek tiek pavargę, bet linksmi. Operatyviai atsirado laužas batų ir aprangos apdžiovinimui, šilta vakarienė ir pokalbiai prie ugnies 🙂

Pavalgę pasistatėme palapines, bet buvo dar gerokai per anksti miegui, tai pokalbiai prie laužo prasitęsė ir užsitęsė… iki 1 nakties 🙂 Šiaip naktis buvo gerokai mažiau šalta nei tikėjomės, tik apie -12 laipsnių, tad šaltą tikrai nebuvo ir savotiškai gailėjomės, kad ne šalčiau, ne taip kaip tikėjomės patirti šiek tiek extreme`o 🙂

Naujai įsigyta palapinė ir miegmaišiai visai nepavedė ir savo darbą atliko puikiai – išsimiegojom tikrai labai konfortabiliai ir šiltai iki beveik 9 val be ypatingų problemų, nubudimų. Žodžiu kaip namie 😀

Papusryčiavę ir susitvarkę tęsėme žygį link „Lokės pėdos”

Prie nuotykių parko draugai susirado ir atsižymėjo mano paslėptame geocache, apžiūrėjo laipiojimo trasas medžiuose ir patraukėme toliau link Beržų.

Na ir kaip visad – be nuotykių mes negalim 🙂 Turiu omeny, kad ligšiolinė veikla – anoks ten nuotykis, bet nuo lokės pėdos įsigijome dar vieną žygeivį – vilkšunį 🙂 Truputi užšnekinus ir pažaidus su šituo labai draugišku gražuoliu šunimi, jis pradėjo neatstoti nuo mūsų nė per kelis metrus… Kirtome plentą A6 ir jis kartu, vijome šalin – neklauso, mano kad žaidžiame, bandėme pabėgti ar pasislėpti – randa 😀 Taip vaikščiojo kartu su mumis geroku puslankiu aplink Jonavą ir į Jonavą pro elevatorių, geležinkelio stotį parėjo, ir per miestą visą lydėjo iki pat mūsų namų… Tuomet beliko šitą draugą įsodinti į mašiną ir parvežti atgal į „Lokės pėdą”, kad nepasimestų ir kas nenutiktų tokiam fainam gyvūnui 🙂

Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 0

Kadangi prieš Naujus įsigijome naujus miegmaišius ir pakankamai rimtą palapinę, spec. rūbų skirtų atšiauresnėms sąlygoms, tarkim slidinėjimui, kalnams, o ne turizmui prie lietuviškų ežerų liepos mėn. 🙂 tai rūpį ją išmėginti praktikoje, daryti išvadas ir esant reikalui – pakeitimus 🙂 Tad šiandiena pagaliau sulaukę atkeliaujant mūsų naujutėlaičių kuprinių, susipakavome šiokiam tokiam žygiui ir su nekantrumu laukiame rytojaus 🙂

Nors kai šiandien ryte, apie 9 val ėjau kelis km per miestą prie -18 su vienais džinsais, tai kojas ir veidą gerokai „dilgino” šaltukas 🙂 Ir šiaip šiomis dienomis žmonės skundžiasi, kad sušala belaukdami troleibusų nukakti į darbą ir pan… o čia sugalvok tu man – į žygį, į mišką, nakčiai…

O mes laukiam su nekantrumu ir optimizmu 🙂 Daug metų praėjo nuo tokių „ėmiau sugalvojau ir išėjau, bastausi kur po miškus…” laikų 🙂 Bet liko prisiminimai ir patirtis, kuri sako, kad ne toks tas šaltis baisus, kai tinkamai apsirengi, pasiruoši ir aktyviai kažką veiki 🙂 Žygyje, stovyklaujant viskas kitaip nei tiesiog išbėgti iš šiltų namų ar darbovietės iki parduotuvės 🙂

O dabar dar gena smalsumas išsibandyti naują inventorių, nes realiai pirmą kartą apsipirkom tokių civilinių turizmo priemonių, bachilų ir pan. ko iki šiol neteko naudoti 😀 Visad kur reikdavo ir nereikdavo eilę metų pasiklioviau kariškais miegmaišiais, kurie tikrai ne kažkokių ypatingų termo savybių…,  griozdiškom kuprinėm, kurioms tavo nugara – paskutinėje vietoje, kitais reikmenimis keliavimui ir stovyklavimui, kadangi viską tą turėjau susipirkęs nuosavą, bet taktikos reikmėms. Tad savotiškai keista nukrypti į „civiliokišką” įrangą, bet… ir neįmanoma nepripažinti jos akivaizdžių pranašumų – aišku sumoki rimtesnius pinigus, nei Senuku ar Maxima palapinės ar daiktai iš Švedų armijos atsargų :), bet ir gauni ergonomine kuprinės „pakabos” sistemą, miegmaišį efektyvų iki -26, palapinę išsilaikančia prieš iš kojų verčiančius kalnų vėjus ir pan. 🙂

Žinoma ryt tokių ekstremalių sąlygų nebus, bet vis tik arčiau to, tad reikia naudotis kol ideali balta žiema su šaltuku, o ne pliurzos 🙂 O ir draugai kai kurie „pasirašė” ant tokios „avantiūros” ir atvažiuos iš Panevėžio ir Vilniaus sudalyvauti, tad planas juos pavedžiot, parodyt kažką Jonavos rajone, Santakoje tarkim ir pan. Po keliolikos km žygio paupio sniegynais, įkursim stovyklą ir pernakvosim prie numatomų -12 laipsnių šalčio ir t.t. Ir jei nuo darbų, miesto ir šiaip gero gyvenimo išlepusių turistų, įskaitant mane, neišgąsdins tiesiog šaltis ir ėjimas su kuprine „nei iš šio nei iš to, tiesiai nuo kompiuterio” :), tai tuomet pertekline energiją gal panaudosim pabandymui pastatyti sniego namą arba lauko pirtį iš PVC + akmenų ar dar ką panašaus „for fun” 🙂

Laukit įspūdžių po poros dienų 😉

Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 5