Dainius Pilypas | Anno 1982

Šiandien modernūs karių batai yra ne tik apavas, bet ir visa sistema, užtikrinanti drėgmės reguliavimą ir oro srauto cirkuliaciją, ortopedinį komfortą ir puikią apsaugą nuo išorinių sąlygų, ne varžanti, bet padedantigeriau judėti. Kokybė kainuoja. Todėl natūralu, kad stipresnę ekonomiką ar didesnį gynybos biudžetą turinčios šalys gali leisti kariuomenėms įsigyti kokybiškesnę, o tai dažniausiai reiškia ir brangesnę avalynę. Per ilgą laiką taip išlošiama daugiau: kokybiškesnis apavas ilgiau tarnauja, saugo nuo odos, lėtinių sąnarių ligų ir traumų. Be to, net minimalus komfortas vykdant kovines užduotis ar ruošiantis joms, daro teigiamą įtaką karių motyvacijai. Mažesnes galimybes turinčios valstybės ir jų kariuomenės ieško kitų sprendimų variantų. Dažniausiai bandoma pagaminti universalius batus. Lietuvos atvejį žino kiekvienas nebe pirmus metus tarnaujantis karys, kai savu kailiu teko išmėginti net kelių lietuviškų gamintojų lauko uniformos batus – bandymus sukurti universalius, suprask, tinkančius visiems atvejams, produktus. Patys žinome, kaip visa tai atrodė: žiemą teko kęsti šaltį, vasarą kojos mirko prakaite, menkiausioje rasoje batai peršlapdavo, po pusmečio nudildavo kulnai, įskildavo padai, sutrūkinėdavo siūlės, o pats batas prarasdavo formą. Tai tik dar kartą patvirtina posakį, kad universalus daiktas pritaikomas daug kur, bet niekur – gerai. Šiandien galima įvardinti net kelias buvusias tokios lauko batų „kokybės“ priežastis: kokybiškos avalynės gamybos patirties stoka; kariuomenės specialistų nesugebėjimas parengti techninių reikalavimų ir reikliai kontroliuoti produkto kokybę; teisinė bazė, teikusi prioritetą pigiausiam pirkiniui, neleidusi gamintojui po konkurso „būti laimėtoju“ daugiau nei vienerius metus; kariuomenės ir privataus sektoriaus bendras interesas, kad batai tarnautų vienerius metus. Atrodo, kad tokios blogos praktikos pamokos jau identifikuotos, dalis jų jau ir išmoktos. Logistikos valdybos specialistai daug dėmesio skiria produktų kokybei, pradėjo naudotis kitų šalių sukaupta patirtimi įsigyjant ir testuojant gaminius.

Pagirtina, kad tokie testavimai vyksta ne štabų kabinetuose, o perduodami į kovinius vienetus. Išbandymų metodika, sukurta Panevėžyje. Žinią, kad Karaliaus Mindaugo batalione bus testuojami keli lauko uniformos batų modeliai, pasitikau džiugiai, bet mąstydamas, kaip reikės tai padaryti. Nors specialistų gairės buvo aiškios – avėti batus vykdant skirtingus veiksmus, skirtingoje aplinkoje, fiksuoti privalumus ir trūkumus, tačiau norėjosi testavimą atlikti kaip galima objektyviau, eliminuoti karių susižavėjimą kai kurių modelių dizainu, pavadinimu ar šalimi gamintoja. 24 kariams buvo pateikti šeši penkių skirtingų gamintojų modeliai: BATES, HAIX , UAB „Sabalin“ gamintojo SKYWALK, AB „Lituanica“ ir du čekų gamintojų modeliai: PRABOS PLUS bei tabelinis modelis, turintis NATO kodifikavimo numerį NSN 8430-12-362-8652. Pirmiausia teko sugalvoti metodiką. Buvo pasirinkti 4 esminiai kriterijai: ergonomika, atsparumas, patvarumas ir dizainas. Ergonomikos kriterijui įvertinti buvo sugalvota 13 skirtingų testų: nuo greičio matavimo apsiaunant ir nusiaunant batus iki durų išspyrimo. Tai vienas iš svarbiausių kriterijų, todėl jis sudaro 40 proc. bendrojo vertinimo. Vertinti pagal atsparumą aplinkos sąlygoms suplanuoti 7 testai, apimantys bandymus šaltyje, karštyje ir drėgmėje (vandenyje). Šis ne mažiau svarbus kriterijus taip pat sudaro 40 proc. bendro vertinimo. Patvarumui įvertinti parinkta išties paprasta procedūra: tereikia fiksuoti visus nusidėvėjimo požymius po vienų metų dėvėjimo. Šiam kriterijui atiteko 15 proc bendrojo vertinimo. Dizainas – ypač subjektyviai suvokiamas ir vertinamas dalykas. Ar jis svarbus? Ko gero, taip, nes dauguma mūsų viską pirmiausiai vertiname akimis ir pradinis vertinimas dažnai lemia galutinį sprendimą. Nederėtų pamiršti, kad grožis – gana svarus argumentas pasirenkant, o karių noras atrodyti „kietai“ tiesiogiai susijęs su motyvacija. Dizaino kriterijui yra skirti 5 bendrojo vertinimo proc. Kiekvieno testo rezultatai buvo apskaičiuojami naudojant tokią metodiką: kiekvienas testuojantysis konkrečiame teste įvertino kiekvieną batų porą asmeniškai, naudodamas 6 taškų sistemą, kur 6 yra aukščiausias įvertinimas, o 1 – žemiausias. Vertinant atsižvelgiama į realius, jei leidžia sąlygos, kiekybiškai išmatuojamus rezultatus. Aukščiausias įvertinimas skiriamas tiems batams, su kuriais konkrečios užduoties sąlygomis yra pasiekti geriausi rezultatai. Vienodą skaičių taškų galima skirti tik tuo atveju, kai rezultatai yra vienodi. Bendras konkretaus testo įvertinimas apskaičiuojamas sudedant visų testų taškus ir išvedant gautos sumos aritmetinį vidurkį. Tuomet vertinamos tik 5 didžiausios vidurkių sumos, kurių didžiausiai skiriami 5 balai, o penktai – mažiausiai – 1 balas. Aritmetinio vidurkio sumai, mažesnei už penktą pagal dydį sumą (šeštajai), skiriama 0 balų. Taip nustatomi testo nugalėtojai – aukščiausiu balu įvertinti modeliai. Galutinis viso testavimo įvertinimas atliekamas taip: suskaičiuojamos kiekvieno iš keturių vertinimo kriterijų visų testų balų sumos. Tuomet gauta bendra kriterijaus suma padauginama iš kriterijui skirtų nuošimčių dydžio (pvz. ergonomikai – 40 proc.) ir padalijama iš maksimaliai įmanomos kriterijui gauti sumos (pvz., jei kriterijui įvertinti buvo atliekama trylika testų, maksimali suma būtų 13 x 5 = 65). Taip gaunama kriterijaus vertės suma. Galiausiai sudedamos visos keturios kriterijų vertės sumos. Galutinis rezultatas parodo, kiek taškų surenkama iš idealiu atveju galimų 100 taškų.

Batraiščių ir patalpų testai

Paprasta ir patogi lauko uniformos (LU) batų batraiščių suvarstymo sistema lemia, kaip greitai karys sugeba apsiauti ar nusiauti batus. Tai ypač svarbu vykdant užduotis misijos rajone ir joms ruošiantis pratybose, ypač tamsiu paros metu. Batraiščių varstymas neturėtų atimti daug laiko ir varginti kario. Testo sąlygos paprastos: pradinė padėtis stovint apsiavus batus, visiškai suvarstytus ir užrištais batraiščiais. Po komandos pradedamas skaičiuoti laikas, o testuojantysis turi kuo greičiau nusiauti batus, abiem kojom atsistoti ant žemės ir kuo greičiau vėl apsiauti, susivarstyti ir susirišti batraiščius. Žinoma, kiekvieno individo greitis skiriasi (įtakos turi batų avimosi įgūdžiai, batraiščių varstymo ar mazgo rišimo būdas), todėl siekiant objektyvaus rezultato, visiems testuojantiesiems buvo nurodyta apsiauti, nusiauti ir vėl apsiauti visus testuojamus batus, fiksuojant laiką. Rezultatai parodė, kad geriausias apsiavimo ir nusiavimo savybes laiko atžvilgiu turi BATES batai. Nedaug atsiliko HAIX modelis. Abu modeliai pirmavo ne vien dėl greito suvarstymo sistemos (angl. Fast Lacing, kai kurie testuojamieji batai ją taip pat turi), bet ir dėl bato konstrukcijos.

Ieškant geriausių LU batų buvo svarbu nustatyti ir tokias batų savybes, kurios atsiskleidžia kasdieni nės tarnybos metu, pvz., atliekant rutinines užduotis kabinete štabe ar budint patalpose. Geri batai turėtų užtikrinti komfortą (kojos turi „kvėpuoti“). Deja, prasčiausiais teko pripažinti SKYWALK, LITUANICA ir čekišką tabelinį modelius, todėl jie atsidūrė rezultatų suvestinės apačioje. Tuo tarpu BATES ir HAIX batuose kojos neprakaitavo arba prakaitavo mažai, jie buvo patogūs, nevargino kojų.

Žygiuojant, bėgant, šliaužiant, vairuojant, žygiui su visa ekipuote buvo parinktas lygus paviršius (asfaltas, betono plokštės), minkšta danga (miškinga vietovė, dirva) ir akmenys (skalda). Nors buvo testuojama kelis mėnesius, keitėsi oro sąlygos ir pratybų taktinės situacijos, BATES batai, karių nuomone, net dviejuose iš šių testų pasirodė geriausiai, nes yra labai patogūs žygyje. Išties geras pasirodė HAIX modelis, geriausiai įvertintas įveikus kelio atkarpą, dengtą stambia skalda (geležinkelio pylimas). Dėl padų storio, ortopedinių savybių ir čiurną saugančios bato konstrukcijos, šis modelis efektyviausiai apsaugojo nuo paviršiaus nelygumų įtakos judėjimui ir aštrių akmenų. Gan prastai įvertinti LITUANICA batai. Pagrindiniai trūkumai: nepatogu, nestabili pėda, pritrinami kulnai ar pirštai, atmušamas padas.

Siekiant nustatyti, kurie LU batai tinkamiausi bėgti, buvo nuspręsta atlikti testą bėgant 3 km kietu lygiu paviršiumi su visa žygio ekipuote ir 3 km be jos. Dėmesys buvo koncentruojamas į kojos stabilumą (ypač bėgant su ekipuote) ir bato pado savybę amortizuoti jiems tenkančius monotoniškus kūno svorio smūgius. Testo rezultatai nenustebino, nes geriausiai įvertinti lengviausi, daugiausiai panašumų į sportinę avalynę turintys BATES batai, kurie, kaip ir žygio metu, labiausiai lipo prie kojos. Bėgimo šuorais (vingiuojant) metu svarbu, kad batai būtų standžiai prigludę prie pėdų, būtų apsaugota čiurna, o koja išliktų stabili bet kokio judesio ar netikėto kryptelėjimo metu. Šį testą atlikome be ekipuotės ir su ja, taip pat ir su papildomu svoriu, bėgdami nustatytą atstumą vingiuojant. Vėl geriausiai įvertinti BATES batai. Nedaug atsiliko ir HAIX, bet jų konstrukcijoje esantis aukštokas padas neužtikrino pageidaujamo stabilumo greitai judant.

Buvo įvertintas ir batų funkcionalumas vairuojant. Komfortabilumas buvo vertinamas atsižvelgiant į patogumą spausti pedalus ir stebint, ar ilgiau vairuojant neatsiranda pėdų nuovargio. Rezultatai parodė, kad LU batai BATES yra beveik idealūs vairuoti, nes jų žemas išgaubtas auliukas leidžia laisvai judėti pėdai. Čekų tabelinių batų PRABOS PLUS, LITUANICA ir SKYWALK modeliai dėl gana aukšto aulo ir bato konstrukcijos nebuvo itin patogūs.

Šliaužimo teste – nieko naujo. Toliau lyderiavo BATES ir HAIX, optimaliai užtikrinę pėdos ir čiurnos judesius atsispiriant į gruntą ir nesukėlę jokio diskomforto. Ekstremaliausi bandymai – šuolio testas, atliktas šokant nuo visureigio HMMWV, apytikriai iš 1,5 m aukščio, ant kietos dangos (asfalto). Geri LU batai turėtų amortizuoti smūgio energiją ir ją paskirstyti po visą padą, garantuoti tinkamą pėdos, čiurnos ir pirštų apsaugą. Apskaičiuojant testo rezultatus vadovautasi subjektyviu kiekvieno kario pojūčiu nušokus: ar smūgis buvo stiprus, ar nejuntamas pėdų ir kojų pirštų skausmas, ar neskauda ties čiurna, ar koja jaučiasi stabili. Karių nuomone, ir HAIX, ir BATES buvo puikūs, tačiau nežymia taškų persvara geriausiais vėl pripažinti BATES lauko uniformos batai.

Nors kariui ne kasdien tenka versti duris spyriu, tačiau buvo nuspręsta patikrinti, kokią įtaką lauko uniformos batai turi atliekant šį veiksmą. Kariai išbandė visus testuojamus batus ir vieningai pripažino, kad geriausiai tam tinka HAIX bei čekų gamintojo tabeliniai batai. Tam įtakos, be abejonės, turėjo šių batų svoris. Lengvesnieji BATES ir LITUANICA šioje rungtyje atsiliko, o SKYWALK šiai užduočiai buvo tiesiog per minkšti.

Šalčio ir drėgmės testai

Norint įvertinti, kaip LU batuose koja jaučiasi šaltu oru, testuojama buvo taip: esant – 10º С reikėjo stovėti ant ledo tol, kol pasijuto pirmieji šalčio požymiai. Jokių papildomų, t. y. batų komplektui nepriklausančių vidpadžių nebuvo galima naudoti, kariai mūvėjo tik pusvilnones kojines. Akivaizdu, kad kiekvieno kario pojūčiai yra individualūs ir ypač subjektyvūs, o šalčio jutimas priklauso ne tik nuo batų, bet ir nuo organizmo individualių savybių. Norint gauti kuo objektyvesnius rezultatus, kariai per dieną atlikdavo testą tik su viena batų pora. Bandyme nedalyvavo čekų kariuomenės tabeliniai lauko uniformos batai, nes dar nebuvo įtraukti į testavimą. Šiame bandyme geriausias buvo HAIX modelis: pirmieji šalčio požymiai pasirodė beveik po dviejų valandų stovėjimo. Antrieji buvo BATES ir PRABOS PLUS, nors „peršalo“ per dvigubai trumpesnį laiką, beveik per vieną valandą. Blogiausiai pritaikyti žiemai ir šalčiui – SKYWALK, nes nereikėjo laukti net dvidešimt minučių… Net ir atspariausi šalčiui iš testuojamų batų nėra visiškai tinkami žiemą kariui, daugiausiai laiko praleidžiančiam lauke. Kiekvienas žinome, kad tik 2 valandos apsaugos nuo šalčio yra per mažai, palyginti su visu laiku, praleidžiamu tyliai tūnant žvalgybos poste ar pasaloje.

Kariams ypač svarbu, kad kojos būtų sausos, t. y. kad batai neperšlaptų, o sušlapę iš vidaus, greitai išdžiūtų, net nenusiavus. Siekdami įvertinti atsparumą drėgmei iš išorės, lauko uniformos batus testavome 4 skirtingomis sąlygomis, su kuriomis pėstininkų kariams tenka susidurti dažniausiai. Bandymus atlikome sunkindami sąlygas drėgmės atžvilgiu: kariams stovint sniege esant neigiamai (–5ºC) temperatūrai (siekiant nustatyti, ar drėgmė, atsiradusi ant batų paviršiaus dėl nuo žmogaus kūno skleidžiamos šilumos tirpstančio sniego, patenka į batų vidų); einant apie 10 cm storio šlapiu sniegu; einant neaukšta žole (8–12 cm) po lietaus bei stovint iki 10 cm gylio vandenyje. Kiekvieno testo metu buvo fiksuojamas laikas, per kurį drėgmė prasiskverbia į batų vidų, t. y. koja sušlampa dėl išorinių veiksnių. Prasčiausiai testą išlaikė SKYWALK modelis, sniege permirkęs per 15 min. Blogas atsparumo drėgmei iš išorės savybes pademonstravo ir LITUANICA batai. Nedideliame šaltyje jie liko sausi apie keturiasdešimt minučių, o šlapiame sniege ir šlapioje žolėje jie permirko greičiau nei per 20 min. HAIX buvo nepralenkiami. Jie neperšlapo apskritai, netgi stovint vandenyje ilgiau nei dvi valandas! Antrąją vietą, nors ir gerokai atsilikę, užėmė BATES, kuriuos gaminant taip pat naudojamos „Gore-tex“ medžiagos.

Šilumos poveikis ir oro cirkuliacija. Oro cirkuliacija bate priklauso ne tik nuo to, ar bato konstrukcijoje yra oro cirkuliacijos sistema, bet dar mažiausiai nuo dviejų dalykų: nuo to, kaip jis dėvimas (ar kojinė išlenda virš aulo, sudarydama pralaidą oro srautui; ar batas per stipriai užveržiamas) ir medžiagų, iš kurių batas pagamintas (pvz., ar naudojamos natūralios medžiagos ir pluoštas, leidžiantis iš vidaus išgarinti drėgmę, t. y. nepraleidžiantis vandens iš vienos pusės, bet praleidžiantis vandens garus iš kitos). Idealu, jei ir medžiagos, ir dėvėjimo būdas, ir bato konstrukcija tarnauja vienam tikslui. Batuose, kuriuose oro cirkuliacija nevyksta, kaupiasi prakaito drėgmė, mažinanti komfortabilumą, be to, susidaro terpė atsirasti bakterijoms ir negeram kvapui. Ar „kvėpuoja“ pėdos, apautos batais, geriausiai pademonstruoja fizinis darbas vasaros karštyje, kai prakaitavimas itin intensyvus. Šilumos poveikio ir oro cirkuliacijos testo rezultatai išaiškėjo po kelių taktikos pratybų, vykusių + 25ºС karštyje. Dauguma karių didžiausią taškų skaičių skyrė lengviesiems BATES, antroje vietoje liko HAIX batai. Ypač prastai pasirodė LITUANICA modelis, nes pėdos, karių teigimu, tiesiog šuto, o batai iš vidaus permirko prakaitu.

Norėdami išbandyti batus ekstremalesnėmis sąlygomis, kuomet kariams gali tekti veikti ypač aukštoje temperatūroje (pvz., evakuojantis iš degančių patalpų, transporto priemonių ar vykdant gelbėjimo operacijas gaisrų metu), patikrinome batų atsparumą dideliam karščiui. Bandymo sąlygos paprastos ir aiškios: reikėjo stovėti ant žarijų iki pirmųjų karščio pojūčių pėdose arba aiškių batų destrukcijos pasireiškimo žymių (pvz., pado išsilydimas, užsiliepsnojimas ir kt.). Šį testą geriausiai išlaikė HAIX modelis: karščio požymiai pasireiškė vėliausiai, taip pat beveik nebuvo jokių pado deformavimosi požymių. Tuo tarpu daugelyje atliktų testų lyderiavęs BATES modelis nuvylė, nes labai greitai perkaito visas batas, pradėjo lydytis padai.

Patvarumas ir dizainas. Po vienų metų dėvėjimo apžiūrėjus batus iš vidaus ir išorės, buvo įvertinta kiekviena testuota batų pora. Suvedus duomenis paaiškėjo, kad mažiausiai susidėvėję yra HAIX batai: vyrauja minimalūs odos nutrynimai ir pado nudilimai. Pado įtrūkimų, atsiklijavimo, siūlių plyšimo, batų deformacijos ar kitų esminių defektų nei vienoje testuotoje šio modelio poroje nebuvo fiksuota. Pastebėta, kad permirkę BATES modeliai, nors po to ir išdžiūvę, prarasdavo formą. SK YWALK batams (nors dėvimi buvo trumpiausiai) būdingas aulo susiraukšlėjimas ir pado išdilimas.

Dizainas buvo vertinamas remiantis subjektyviu kiekvieno kario estetinio grožio suvokimu. Susumavus taškus paaiškėjo, kad moderniau atrodantys HAIX ir BATES modeliai tapo šio testavimo lyderiais, o paties negražiausio vardo titulą pelnė „beformiai“ SKYWALK batai, surinkę mažiausiai balų. Sunku įvertinti, kokia yra grožio kaina, tačiau išreikšdami asmeninę nuomonę apie testuotus batus, kariai pabrėžė, kad prasčiausiai atrodančių batų neimtų net ir už dyką, nes nenorėtų atrodyti kaip klounai…

Rezultatai

22 testų rezultatai parodė, kad geriausiai įvertinti du lauko uniformos batų modeliai – BATES ir HAIX. Daugiausia, net 13 „laimėjimų“ pelnė BATES batų modelis. Pastebėtina, kad testai, kuriuose šis modelis buvo įvertintas aukščiausiais balais, buvo skirti ergonomikos kriterijui įvertinti. Todėl vienareikšmiškai galime teigti, kad BATES batai, palyginti su kitais vertintais modeliais, yra patys ergonomiškiausi. Taip pat, testuotojų nuomone, šis modelis dizainu išsiskiria iš kitų ir yra pats gražiausias. Net 9 testuose didžiausiais balais buvo įvertinti HAIX batai. Jie pademonstravo puikiausias atsparumo aplinkos poveikiams bei patvarumo savybes kitų testuotų batų atžvilgiu. Apskaičiavus galutinius rezultatus, testuoti batai nuo geriausiojo iki blogiausiojo susirikiavo taip: HAIX modelis iš šimto galimų taškų surinko 90,5 ir užėmė pirmą ją vietą, paskutinieji liko SK YWALK batai. Pastebėtina, kad tik tys iš bandytų modelių peržengė pusės vertinimo skalės barjerą. Konvertavus į geriau suprantamą dešimties balų sistemą, reikštų, kad HAIX rašytume devintuką, BATES – aštuonis, o PRABOS – tik šešis. Apie kitus modelius komentaro nė nereikia. Todėl keista, kaip galima gaminti ir kariams siūlyti produktą, kuris negali būti įvertinamas net kuolu. Pagal vertintų batų stipriausias savybes kiekvienas karys galėtų pasakyti, kurie batai jam yra tinkamiausi. Vairuotojas ar štabe tarnaujantis karys pirmenybę teiktų lengviems, ergonomiškesniems batams, o pėstininkas, šaulys ar žvalgas, norėdamas nesušlapti ir nenušalti kojų, rinktųsi kitus. Tad viskas priklauso nuo poreikių. Atliktų testavimų rezultatai patvirtino teiginį, kad universalių batų negali būti. Todėl, ko gero, ir nereiktų ieškoti universalaus modelio, o veikiau dėti pastangas identifikuojant minimalias universalias savybes, kurias turėtų turėti visi karių batai, ir žinoti aiškius reikalavimus, kylančius iš konkrečių užduočių, kurias vykdys konkrečius batus avintys kariai. Iš naujo nieko atrasti nereikia, pasinaudokime kitų šalių ekspertize ir praktika. O siekdami optimalaus rezultato ir toliau testuokime jau konkrečioms funkcijoms atlikti skirtus batus, turinčius minimalias universalias savybes.

Mjr. Nerijus Stankevičius
Karaliaus Mindaugo MPB vadas

Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 0

Europos bendrovė EADS patikėjo Ispanijos kariuomenei išbandyti 39 komplektus karinės ekipuotės, kuri taps privaloma ateities kariui. Tai turi būti padaryta iki birželio.

Naujoji ekipuotė pradėta bandyti jau kovo mėnesį, tik apie tai iki šiol nebuvo pranešta. Šiuo metu tikrinama, kiek ji atspari ir kaip veikia visi joje įmontuoti įrenginiai tiek lygumose, tiek kalnuotose vietovėse.

Ispanijos gynybos ministerija su bendrove ESDA pasirašė sutartį dėl naujoviškos ekipuotės, kuri vadinama „ConFut“, dar 2008 metų rugsėjo mėnesį. Pavyzdžiai turėjo būti pateikti išbandyti iki 2009-ųjų pabaigos, tačiau tai buvo padaryta keliais mėnesiais vėliau.

Ateities karys bus labai modernus. Į jo ekipuotę įeis nešiojamasis kompiuteris, kuris turės smulkų vietovės žemėlapį. Juo taip pat bus galima įvertintį taktinę padėtį, karinės operacijos tikslą ir galimus pavojus. Kompiuteriu kareiviai galės vienas su kitu keistis informacija. Jie taip pat turės ginklus su optiniais taikikliais, o ant jų šalmų bus įmontuota infraraudonųjų spindulių kamera su displėjumi, kad būtų galima įžiūrėti taikinį naktį.

Ateities karys neišsivers ir be neparšaunamos liemenės bei specialios kuprinės, į kurią įmontuota ryšio priemonė, energijos šaltinis ir kontrolės sistema, leidžianti padalinio vadui įvertinti savo karių būseną. Į „ComFut“ sudėtį įtrauktos ir sistemos, užtikrinančios ventiliaciją bei pastovią temperatūrą, todėl ateities karys nekentės nuo kaitros ar speigo.

Jei naujoji ekipuotė po bandymų pasitvirtins, Ispanijos gynybos ministerija užsakys 7000 komplektų ir ji bus dar kartą bandoma. Naujoji ekipuotė bus pasiūlyta ir kitų Europos Sąjungos šalių kariuomenėms.

Lietuvos žinios

Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika, Mokslas, technologijos, išradimai, pažanga    Komentarų: 1

Pasigrožėkite rusų sukurtu mobiliu raketiniu kompleksu „Club-K”… talpinamu standartiniame jūriniame konteineryje!

Nors sistema pristatoma gražiai, kaip skirta gynybiniams tikslams, bet bėda, kad rusus mes žinome 🙂 Jie ir Lietuvą „vadavo” gerų norų vedami ir t.t. 🙂 Tad visa kita šiame projekte pagrįstai verčia nerimauti – rusų noras prekiauti šiais kompleksais laisvoje tarptautinėje ginklų rinkoje po varganų 15 mln $ už komplektą… O dar blogiau – tokios sistemos maskavimo galimybės. Tai tikras „Trojos arklys”!

Galite pradėti įsivaizduoti ir šiek tiek bijoti galimo scenarijaus… Vieną dieną prie Klaipėdos uosto vartų pasirodo nekaltai atrodantys krovininiai laivai… Sieną geležinkeliu kerta tranzitiniai traukiniai apkrauti „prekių” konteineriais… Gal net vilkikai keliais įrieda… ir… babach 😉 🙁

Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika, Mokslas, technologijos, išradimai, pažanga    Komentarų: 1

Besivystančios informacinės ir telekomunikacinės technologijos iššaukė naujas grėsmes tiek valstybei, tiek atskiroms jos struktūroms, tiek privačiam sektoriui ar net atskiram žmogui. Jos pasireiškia taip vadinamoje elektroninės informacijos, labiau žinomos kaip kibernetinė (taip toliau straipsnyje ir vadinsime), erdvėje.

Kad tokios grėsmės realios – niekas, atrodo, jau neabejoja. O kaip į jas reaguoti? Kaip nuo jų apsiginti? Ar įmanoma šiame etape, atsižvelgus į realijas, iš viso efektyviai gintis? Jei įmanoma, ar ta efektyvi gynyba nėra „įkandama“ tik turtingoms valstybėms? Ar Lietuva sugebėtų gintis? Ką reikia padaryti, kad sugebėtų? Tokie ir daug panašaus pobūdžio klausimų kyla, kai bandoma įsigilinti į šią problematiką.

Saugios kibernetinės erdvės įgyvendinimas yra sudėtingas uždavinys, kuriame susipina tiek politiniai, tiek finansiniai, tiek struktūriniai ir personaliniai momentai bei kurie reikalauja pastangų tiek iš aukščiausių valstybės pareigūnų ir organizacijų, tiek iš atskirų ūkinių subjektų ir pan. koordinuojant savo veiksmus. Taip pat kibernetinės erdvės saugumas sunkiai įgyvendinamas be veiksmų koordinavimo tiek šalies viduje, tiek su užsienio partneriais. Ruošiantis kibernetinės erdvės gynybai reikėtų atsakyti į keletą klausimų: Kodėl turime ginti; nuo ko turime ginti; ką turime ginti; kaip turime ginti.

Šiame straipsnyje ir bus pabandyta atsakyti bent į dalį tokio pobūdžio klausimų.

Kibernetinės gynybos problematika. Dar prieš gerą dešimtmetį, kalbant apie atskiros valstybės ar valstybių susivienijimo interesus, buvo kalbama apie interesus politinėje ir ekonominėje sferoje. Ir visai neseniai, jau šį šimtmetį, prabilta apie trečia interesų sferą – informacinį lauką. Šiuo metu daugumos šalių doktrinų, kuriose kalbama apie šalies saugumą ir interesus, kalbama apie politinę, ekonominę ir informacijos sferas. Jos yra lygiavertės ir tarpusavyje glaudžiai susipinusios. Paprastai valstybės savo požiūrį į aukščiau išvardintas srytis detalizuoja kažkokiame tai starteginio pobūdžio dokumente.

Pirmas klausimas – ar Lietuva turi savo požiūrį, realizuotą dokumentuose, į šią problematiką? Lietuvoje tai – „Valstybės ilgalaikės raidos strategija“, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seime 2002 m. lapkričio 12 d. Šis dokumentas – tai strateginio planavimo dokumentas, atspindintis valstybės ilgalaikės raidos viziją. Tačiau jau pažvelgus į šio nutarimo priėmimo datą galima suprasti, kad Lietuva savo interesų informacinėje erdvėje neturi. Čia konstatuojamas tik faktas, kad vyksta „Spartūs informacinių technologijų ir telekomunikacijų (ITT) sektoriaus augimo tempai“ bei kad „Lietuva smarkiai atsilieka nuo Europos sąjungos valstybių kompiuterizacijos ir informacinių technologijų naudojimo srityje“. Kalbant apie galimas grėsmes trumpai užsiminama „Dėl informacijos technologijų plėtotės didėja kibernetinės grėsmės“. Galima rasti užuominų apie elektroninę bankininkystę ir e-žinių visuomenę. Bet apie galimas grėsmes, kovos prieš jas kryptis ir matymus, valstybės požiūrį į tai praktiškai nieko ir nepasakoma. Skyriuje „saugi visuomenė“ apie grėsmes elektroninėje erdvėje iš vis nekalbama.

Antras dokumentas, kuris galėtų apibrėžti Lietuvos interesų saugą strateginiu lygmeniu, yra „Nacionalinio saugumo strategija“, patvirtinta LR Seime 2005 m. sausio 20 d. Panagrinėjus šį dokumentą matome, kad ten taip pat praktiškai nešnekama apie Lietuvos interesus informacinėje sferoje, neskaitant vieno sakinio (punktas 6.2.2.). Bet ir vėl, šiame punkte kalbama apie informacijos apsaugą, bet ne apie elektroninės erdvės apsaugą. Šiuos momentus reikia skirti. Tiesa, reikia pažymėti, kad 2009 m. liepos mėnesį Premjero potvarkiu sudaryta darbo grupė, kuri revizuoja šį dokumentą. Ši grupė darbą turi baigti iki š.m. rugsėjo mėnesio. Reikia tikėtis, kad šiame revizuotame dokumente atsiras vietos ir grėsmėms elektroninėje erdvėje.

Taip pat reikėtų paminėti, kad 2009 m. lapkričio pabaigoje Lietuvos Ministras Pirmininkas savo potvarkiu sukūrė darbo grupę Elektroninės informacijos saugos (kibernetinio saugumo) strategijos projektui parengti. Ši grupė turėtų darbą baigti iki š.m. kovo 31 d.

Kai valstybė yra apibrėžusi savo interesus aukščiau išvardintose sferose, formuojami žemesnio lygio dokumentai – doktrinos, koncepcijos ir pan. Kadangi kalbame apie kibernetinės gynybos problematika tai ir apžvelgsime kai kurių šalių tokio pobūdžio dokumentus. Kinijos Respublikos kibernetinės kovos doktrina numato, kad Kinija turi pasiekti globalinį elektroninį dominavimą pasaulyje iki 2050 m. Rusijos Federacijos Karinė doktrina atvirai skelbia, kad vienas iš dabartinių karų pagrindinių bruožų yra aktyvi informacinė kova, visuomenės požiūrio atskirose valstybėse ir pasaulinės visuomenės bendrai dezorientacija. JAV Gynybos štabų viršininkai patvirtino dokumentą Joint Vision 2020, kuriame kalbama apie ateities karą. Šiame dokumente pabrėžiama naujų technologijų, ypač informacinėje srityje, svarba.

Kaip pažymėta NATO kibernetinės gynybos koncepcijoje, NATO stipriai priklauso nuo ryšių ir informacinių sistemų (RIS), ko pasėkoje poveikis į šias sistemas gali sutrikdyti normalų viso aljanso funkcionavimą, ypač jei tai susiję su aljanso ar atskirų šalių slaptais tinklais. Net jei sėkmingai bus ginami slapti tinklai, išlieka realus pavojus masinėms kibernetinėms atakoms per globalius tinklus į kitus RIS tinklus, tuo pačiu sudarant pavojų valstybės saugumui, teisei ir teisėtvarkai, ekonomikai. Šioje koncepcijoje aiškiai įvardinama, kad šalia seniau egzistavusių keturių karinių dimensijų, kuriose vykdomos karinės operacijos – žemės, vandens, oro ir kosmoso, atsirado penktoji dimensija – kibernetinė erdvė ir valstybės daro klaidą, jei ši erdvė nėra įvertinama.

Kalbant šiek tiek daugiau apie šį NATO dokumentą, reikia atkreipti dėmesį į vieną momentą. NATO kibernetinės gynybos koncepcijoje aiškiai pasakyta, kad NATO gina tik savo kritinę infrastruktūrą ir kiekvienos šalies reikalas užtikrinti savo informacinės erdvės saugumą. Todėl bent šiuo metu negalima klaidinti visuomenės pasisakymais dėl NATO pasiruošimo ginti atskiras valstybes, įskaitant ir Lietuvą, nuo kibernetinių gėsmių. Žinoma, NATO ir atskiros NATO šalys neatsisako teikti konsultacijas iškilus grėsmėms, atsiųsti specialistus likviduojant pasekmes ir pan. Taip pat nereikia per daug apeliuoti į NATO Bendros kibernetinės gynybos meistriškumo centrą (CCDCOE), kuris 2008 metų gegužę buvo įkurtas Estijos sostinėje Taline, kadangi jo pagrindinės funkcijos – gerinti koordinacinius veiksmus ir teisines priemones kovojant su atakomis kibernetiniame lauke bei kovojant su kibernusikaltėliais, mokymo bei tiriamojo darbo vykdymas.

NATO parlamentinės asamblėjos priimtas dokumentas „Kritinės infrastruktūros apsauga“ ypač pabrėžia informacinių technologijų apsaugos svarbą. III-čio skyriaus A poskyryje tiesiogiai kalbama apie informacinių technologijų apsaugos svarbą ir prioritetą. Lietuvos priimtų atitinkamų dokumentų, kurie kalbėtų apie visos valstybės kibernetinės gynybos problematika rasti nepavyko. Egzistuoja kai kurių žinybų atskiri dokumentai, kurie formuoja prielaidas kibernetinei gynybai jose.

Kritinė infrastruktūra. Vienas iš svarbiausių momentų kalbant apie kibernetinę gynybą yra klausimas, ką reikia ginti. Šiuo atžvilgiu tiek atskiros valstybės, tiek valstybių susivienijimai (pvz., Europos sąjunga) turi apibrėžę taip vadinamą kritinę infrastruktūrą, kuri yra ginama kibernetinės atakos atveju. Europos Sąjunga (toliau – ES) yra identifikavusi kritinę infrastruktūrą iš 11 pagrindinių krypčių ir išdėsčiusi jas prioriteto tvarka. Šios kritinės infrastruktūros apsaugai yra paruošta Europos kritinės infrastruktūros apsaugos programa (EPCIP – European programme for critical infrastructure protection). NATO taip pat identifikavo kritinę infrastruktūra iš 10 krypčių, kurios nėra vien tik karinės kryptys. Pvz., yra įvardinti bankai ir finansinės sitemos, gamtos apsaugos sistemos ir pan.

Kai kurios valstybės kritinę infrastruktūrą prioretizavo savaip. Vokietija kaip kritinę infrastruktūrą yra įvardinusi: transportas ir eismas; energetika; pavojingos medžiagos; telekomunikacijos ir informacinės technologijos; finansai ir draudimas; paslaugos (sveikatos, vandens ir pan.); viešas administravimas ir teisinė sistema; kiti (kultūros paveldas ir pan.). Kai kurių šalių atskiros ministerijos yra identifikavusios savo kritinę infrastruktūrą. Taip JAV Gynybos departamentas kaip kritinę infrastruktūrą identifikavo šias sritis: finansines paslaugas; transportavimą; viešus darbus (energijos bei vandens tiekimą, gelbėjimo tarnybos ir pan.); kosmosą; logistiką; pasiruošimas krizinėms situacijoms; sveikatos apsauga; personalas; gynybos informacinė infrastruktūra; valdymas, kontrolė ir ryšiai (C3); žvalgyba ir žvalgymas. Šiose išvardintose kritinėse infrastruktūrose dar yra tam tikra informacinė infrastruktūra, kuri taip pat įvardinama kaip kritinė.

Tam, kad sėkmingai spręsti Lietuvos kibernetinio saugumo klausimus, mano manymu, visų pirma reikia identifikuoti kritinę infrastruktūrą. Šiuo metu esantys teisiniai aktai yra pasenę ir neatitinka realios situacijos (2002-10-10 Įstatymas Nr.IX-1132 „Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas“). Todėl kilus grėsmėms kibernetinėje erdvėje net nežinotumėme, kam teikti prioritetus ją ginant.

Kibernetinių karų perspektyvos. Šiuo metu realūs kibernetiniai karai vyksta tarp Kinijos ir Taivanio, Indonezijos ir Rytų Timoro, Indijos ir Pakistano, Indijos ir Kinijos, Izraelio ir Palestinos bei pan. Nereikia užmiršti ir Rusijos bei Gruzijos kibernetinį, kad ir trumpalaikį, karą, kuris duoda peno pamąstymui apie galimas taktikas tokių karų srityje.

Kaip rodo tiesioginiai ir netiesioginiai faktai, kai kurios valstybės pradėjo kurti specialias struktūras ne tik reakcijai į galimus kompiuterinius išpuolius, bet ir organizuoti pačias atakas. Šiuo metu kai kurie informacijos šaltiniai teigia, kad apie 120 valstybių turi savo kibernetines karines pajėgas. Spaudoje pasirodė pranešimai, kad Kinijos kibernetines karines pajėgas sudaro daugiau kaip 10 000 karių ir turi metinį biudžetą apie 55 mln. JAV dolerių. Rusijos karinėse kibernetinėse pajėgose yra virš 7 300 karių su metiniu biudžetu apie 127 mln. JAV dolerių. Vienas iš didžiausių pajėgų turi Š. Korėja – apie 17 000 karių bei 70 mln. JAV dolerių biudžetą. Kaimyninėje Estijoje žengti pirmi žingsniai kuriant savanorišką sukarintą reaguojančią į kibernetines atakas organizaciją, nors oficialiai, kiek žinoma, toks sprendimas dar nepriimtas.

Kai kurių informacijos priemonių duomenimis, tokios teroristinės organizacijos, kaip „Al-Qaeda“ irgi turi savo “kibernetinius karius”. Informaciniuose leidiniuose pasirodė pranešimai apie arabų elektroninio džihado komandą Arabian Electronic Jihad Team (AEJT), kurios tikslas – kompiuterinės atakos iš interneto.

Lietuvos padėtis kibernetinio saugumo atžvilgiu. Atsižvelgiant į kompiuterinių atakų pasekmių grėsmingumą, eilė valstybių pradėjo rūpintis kibernetinės gynybos koordinavimu tiek visos valstybės mastu, tiek tarp atskirų valstybinių ir/ar ūkinių subjektų. Tuo tikslu rengiamos valstybės ar atskirų struktūrų kibernetinės gynybos strategijos, planai, kiti dokumentai, priimami atitinkami teisės aktai, kuriamos struktūros, kurios koordinuoja kibernetinę gynybą valstybės viduje. Kaip rodo pasaulinė patirtis, valstybiniai ar vyriausybiniai bet kokio lygio subjektai turi turėti savo kibernetinės gynybos politiką, suprasti, kur pažeidžiamumas egzistuoja, įvertinti rizikos laipsnį ir žinoti, kokie reikalingi resursai šiai problemai spręsti.

Pažymėtina, kad Lietuva šiuo metu yra pakankamai jautri galimoms kibernetinėms atakoms, nukreiptoms ne prieš kokią konkrečią organizaciją (įstaigą, įmonę ir pan.), o prieš Lietuvą kaip valstybę. Teoriškai tam, kad pilnai Lietuvai blokuoti internetą, užtenka botnet tinklo, sudaryto iš maždaug 250 000 kompiuterių, kas yra maždaug vidutinis botnet tinklas. Šiuo metu Lietuvos mastu nėra paruošta nei kibernetinės gynybos studija, gairės ar kryptis. O tik po jų logiškai turėtų sekti startegijos ruošimas. Todėl kelia abejones kibernetinės gynybos strategijos ruošimo sėkminga baigtis.

Šiuo metu visuomenėje dedama daug vilčių į Nacionalinį CERT. Apskritai jo svarba kibernetinėje erdvėje yra neginčijama. Tačiau panagrinėjus Nacionalinio CERT pagrindines užduotis ir funkcijas matosi, kad jos yra apribotos kompiuterinių incidentų tyrimu, incidentų valdymu viešuose elektroninio ryšio tinkluose, veiksmų koordinavimu šalinant incidentus bei incidentų prevencija. Kadangi Nacionalinis CERT neturi pakankamai personalo tam, kad užtikrinti 24/7 budėjimo režimą, tai gali iškilti sunkumų netikėtų atakų atveju. Todėl tyrimas ir reakcija į incidentus laiko atžvilgiu šiuo metu yra neoperatyvus. Taip pat išlieka neaiški situacija teisiniu požiūriu, ką gali daryti nacionalinis CERT incidento tyrimo metu ir jį ištyrus.

Praktiškai nėra identifikuotos Lietuvos struktūros, atsakingos už kibernetinį valstybės saugumą. Klausimas, kas vykdytų tokias funkcijas, kaip bendros politikos formavimas, veiksmų koordinavimas esant totalinei atakai, veiksmų koordinavimas esant atakai prieš dalį kritinės infrastruktūros, veiksmų koordinavimas likviduojant pasekmes, planų paruošimas, personalo mokymo koordinavimas ir t.t., yra atviras.

Pagal bendrą idėją, atsitikus kažkokiam rimtam incidentui, to incidento ir jo padarinių likvidavimu ar to likvidavimo koordinavimu turėtų užsiimti Krizių valdymo centras. Tačiau kyla keletą klausimų: ar toks centras turi specialistų? Jei neturi, iš kur jie bus pritraukti? Kokia jų kvalifikacija? Ar tie specialistai bus iš anksto ruošti tokioms operacijoms, ar tai tik atskirų struktūrų geri specialistai? Kiek laiko jiems susirinkus į vieną vietą reikės tam, kad suprasti situaciją, ją išanalizuoti ir pradėti veikti? Ar yra paruošti valstybės ar atskitų kritinės infrastruktūros gynybos planai? Žinoma, tai tik dalis klausimų į kuriuos būtinas jau šiandien.

Grėsmės. Bet koks kibernetinio saugumo incidentas gali sukelti grėsmę tiek duomenų bazei, tiek pačio kompiuterio, jo tinklo ar sistemos funkcionavimui. Realiai visas grėsmes galima suskirstyti į dvi dideles grupes pagal tai, iš kur tos grėsmės kyla (pagal kibernetinės atakos pobūdį). Pirmai grupei priklausytų tos grėsmės, kurios kyla panaudojant kompiuterius, jų sistemas ar tinklus kaip atakos priemones. Tokiais įvykiais gali būti: bandymai (sėkmingi ar nesėkmingi) gauti neautorizuotą prieigą prie sistemos ar jos duomenų bazės; paslaugų ribojimas (Denial of Service – DoS) arba ardymas; neautorizuotas sistemos naudojimas duomenų perdavimui, apdorojimui ar saugojimui; sistemos įrenginių (hardware), programinės įrangos (software) ar įrenginio vidinius komponentus valdančios programinės įrangos (firmware) pakeitimas be savininko žinios, instrukcijos ar be rimtos priežasties; bandymai iššaukti gedimus kritinėje infrastruktūroje (jų teikiamose paslaugose), prarasti kritinės infrastruktūros valdymą ir kontrolę ar duomenų bazės panaudojimą; bandymai iššaukti kritinės infrastruktūros ar valstybės nuostolius ekonomikoje (ekonominio saugumo sumažėjimas); saugumo testavimas; bandymas bet kokių veiksmų, kurių iš anksto neaprobavo kompiuterio, kompiuterių sistemos ar tinklo savininkas. Taip pat gali būti ir kiti čia nepaminėti įvykiai. Pvz., kaip atskirą šio tipo ginklo panaudojimą galima paminėti poveikį į informacinių ir telekomunikacinių sistemų operatorių psichiką ir sveikatą, panaudojant multimedinę ir programinę įrangą.

Antrai grupei priklausytų dažnių spektrą įtakojančios priemonės, arba tiesiog tipinės elektroninės kovos priemonės, kurių panaudojimo tikslas – pasiekti viešpatavimą elektromagnetiniame spektre. Pagrindinis tokio viešpatavimo tikslas – informacijos apsikeitimo tarp įvairių sistemų funkcinių elementų nutraukimas arba esminis sumažinimas. Nors elektromagnetinio ginklo panaudojimas visų pirma yra nukreiptas prieš vadovybę ir valdymo bei ryšių mazgus, tačiau tokiai atakai jautri ir ekonominė infrastruktūra. Pavyzdžiui, finansų valdymas bei akcijų biržos neįsivaizduojamos be kompiuterikos, kuri ypač jautri elektroniniam ginklui. Tokios pramonės šakos, kaip cheminė pramonė ir pan. taip pat didele dalim yra automatizuotos. Be to, absoliuti dauguma šiuolaikinių daviklių bei telemetrinių prietaisų yra elektriniai arba elektroniniai. Nors transporte kompiuterizacijos lygis nėra aukštas, tačiau geležinkelių ir transporto valdymo sistemos ir signalizacijos taip pat labai jautrios tokio ginklo atakai.

Elektroninės kovos elementai gali būti panaudoti ir prieš eilinį žmogų ar žmonių mases. Net ir taikos metu vyksta elektroninė kova. Elektroninio ginklo panaudojimas gali suardyti net fiziškai atskirtas tiek nuo viešo telekomunikacinio tinklo, tiek ir nuo Interneto, ryšių ir kompiuterinius tinklus ir sistemas. Pakankamai galingi elektromagnetiniai impulsai, kuriuos generuoja tiek fiksuoti, tiek mobilūs impulsų generatoriai gali neatstatomai sugadinti bet kokį elektroninį įranginį. Taip pat elektromagnetinio ginklo pagalba galima suardyti jei ir ne pačių radioelektroninių įrenginių darbą, tai bent sutrikdyti ryšio linijų darbą, jas sunaikinant ar nuslopinant, perkraunant jų darbą. Kaip elektroninės kovos priemonės gali būti panaudoti ir visai naujos priemonės. Šiuo metu jau realiai išbandyti poveikiai atitinkamų bakterijų, kurios gadina radijo elektroninius įrenginius – sunaikina elektronines plokštes, suėda litavimo takelius ir pan.

Grėsmių grupės. Grėsmės gali būti skirstomos pagal įvairius požymius. Šiame straipsnyje pateikiami grėsmių skirstymas į du būdus: pagal tai, iš kur ateina grėsmės ir pagal tai, kaip greitai į jas turi būti reaguojama. Suprantama, kad gali būti ir daugiau požymių, pagal kuriuos grėsmes galima skirstyti į grupes. Pagal pirmą būdą grėsmės tradiciškai skirstomi į dvi dideles grupes: išorinius veiksnius ir vidinius veiksnius. Paprastai visuomet didesnis dėmesys skiriamas išorinėms grėsmėms. Tačiau tai nėra teisinga pozicija, nes, kaip rodo praktika, vidiniai įsilaužimai į kompiuterines sistemas iš vidaus sudaro apie 80 procentų visų įvykdytų įsilaužimų.

Išoriniai veiksniai savo ruožtu skirstomi į gamtos jėgos poveikį – žaibas, vėtros ir pan.; technologinių veiksnių poveikį – elektros tiekimo bei išorės telekomunikacijų tiekėjų veiklos sutrikimai ir pan.; kibernetines atakas – įsilaužimai į sistemas/tinklus, paslaugų prieigos blokavimas, virusai, spam, kiti fiziniai išpuoliai. Šioje išorinėje veiksnių grupėje patys pavojingiausi būtų kibernetinės atakos, nes tai galėtų sukelti globalines tinklų ir sistemų problemas. Tokioms atakoms reikia ruošti turimus telekomunikacinius tinklus ir informacines sistemas iš anksto. Tuo tarpu gamtos jėgų ir technologinių poveikių rezultatai nors ir gali sutrikdyti tinklo ar informacinės sistemos darbą, tačiau dauguma atveju tai būtų lokalūs poveikiai ir nebūtų prarandami duomenys.

Vidiniai veiksniai taip pat gali būti skirstomi į kelis pogrupius: technologiniai veiksniai, kada tinklo ar sistemos veikimas sutrikdomas dėl aparatūros ar programinės įrangos gedimų; žmogiški veiksniai – kada tinko ar sistemos darbas sutrinka dėl personalo ar vartotojo aplaidumo ir pan.; kenkėjiški veiksniai – tai sabotažas, tyčinis nustatytų reikalavimų ir procedūrų pažeidimas, duomenų vagystės, socialinė inžinerija ir pan. Pastarasis pogrupis yra ypač pavojingas, kadangi iškila grėsmė, kad tinklas ar sistema bus paralyžuota ar iš viso sužlugdyta, duomenys bus katastrofiškai ir negrįžtamai prarasti, o tinklo ar sistemos atstatymui prireiks ilgo laikotarpio.

Grėsmių kėlėjai. Visi subjektai, nepriklausomai nuo motyvų, dėl kurių jie atlieka nesankcionuotus veiksmus kompiuterijoje, vadinami programišiais. Potencialius grėsmės kėlėjus galima suskirstyti į keletą didelių grupių: vandalus, kriminalinius nusikaltėlius, teroristus ir specialias valstybines/vyriausybines struktūras. Pati pavojingiausia yra paskutinė grupė, nes ji gali turėti pakankamai dideliu žmoniškuosius ir techninius bei finansinius resursus tokių operacijų ruošimui ir įgyvendinimui.

Kalbant apie kibernetines grėsmes negalima nepaminėti atskirų valstybių, kurios yra potencialūs tokių grėsmių šaltiniai. Vienos iš jų (gal ir) netoleruoja kibernetinių atakų, tačiau šiose šalyse esantys privataus ar valstybinio sektoriaus kompiuteriai, kompiuterių sistemos ir tinklai yra paveikti taip, kad iš jų gali būti vykdomos atakos. Kaip pavyzdys, galėtų būti botnet tipo tinklai. Kitos šalys oficialiam lygmenyje toleruoja ar organizuoja ir vykdo tokio pobūdžio atakas ar bent turi realias galimybes ir ruošiasi vykdyti tokias atakas.

Kibernetinių atakų planavimas. Įvairių šaltinių apžvalga leidžia spręsti, kad kibernetinės atakos tradiciškai yra planuojamos keliais etapais. Ir tai praktiškai nepriklauso, kokio tipo programišiai – kriminaliniai, teroristai ar valstybinės struktūros, veikia. Naudojami įrankiai tokio tipo grėsmėms kelti paprastai gali būti randami internete, o valstybiniu atveju tie įrankiai gali būti ir specialiai sukurti. Žinoma, kartais aukštos kvalifikacijos programišiai sukuria savo įrankius, kurie gali būti platinami pakankamai siauros grupės viduje. Šių etapų bei priemonių, naudojamų kiekviename etape žinojimas suteikia bent jau teorinę galimybę laiku pastebėti kilančias kibernetiniam saugumui grėsmes. O tai savo ruožtu leidžia iš anksto pasiruošti nemalonumams.

Pagrindiniai kibernetinės gynybos strategijos aspektai. Atsakius į klausimus kodėl, ką, nuo ko reikia gintis, reikia atsakyti į klausimą, kaip reikėtų gintis. Dauguma šalių savo kibernetinės gynybos strategiją ir planus yra užslaptinusios. Ir tai natūralu – visą tai susiję su šalies saugumu. Tačiau prienama informacija leidžia suprasti, kokiomis kryptimis ši strategija formuojama. Paprastai yra įvardijamos keturios kryptis, kuriomis reikėtų organizuoti kibernetinę gynybą: politinė/teisinė; mokymų/personalo; technikos/technologijų; pažeidžiamumo įvertinimas.

Kaip pagrindiniai principai yra nurodomi: bendradarbiavimas su tarptautinėmis ir valstybinėmis struktūromis; reagavimo į kompiuterinius incidentus pajėgumų struktūrizacija atskiruose institucijose ir ūkio subjektuose; teisės aktų derinimas su realia situacija; teisinis kompiuterinių incidentų tyrimas; kibernetinės gynybos personalo pastovus kvalifikacijos kėlimas; vartotojų pastovus kvalifikacijos kėlimas; reagavimo į kompiuterinius incidentus techninės bazės atnaujinamumas; pažeidžiamumo įvertinamumas; įvertinimo pasiūlymų ir rekomendacijų įgyvendinimo skubumas. Dar dalis principų, atsižvelgiant į realią Lietuvos situaciją, turimus telekomunikacinius ir duomenų perdavimo tinklus, gali būti suformuluoti papildomai. Tai: aktyvios ir pasyvios gynybų derinimas; susitarimai su kaimyninėmis šalimis dėl internetinių resursų panaudojimo; saugių duomenų tinklų plėtimas atskiruose institucijose ir ūkio subjektuose; esamų telekomunikacinių ir duomenų perdavimo tinklų greitaveikos užtikrinamumas. Tik nuo politinio apsisprendimo turėtų priklausyti, kaip kiekvienas minėtas klausimas bus identifikuotas.

Išvados. Taigi, apžvelgus probėgomis kibernetinio Lietuvos saugumo problematiką galima suformuluoti kai kurias išvadas:
– elektroninės gynybai turi būti skiriamas prioritetinis dėmesys;
– kibernetinių atakų grėsmė yra reali ir yra tendencija šių grėsmių didėjimui;
– kibernetines atakos gali būti organizuotos santykinai pigiausiomis priemonėmis ir būdais;
– kibernetinės atakos gali būti labai efektyvios – pigiausiomis priemonėmis gali būti sutrikdyta valstybės atskirų ūkio vienetų ar viso ūkio veikla;
– kibernetinės atakos gali prasidėti bet kokiu paros, savaitės ar metų laiku, t.y. gali būti parinktas pats neparankiausias ir netikėčiausias puolamai pusei momentas;
– kai kurios valstybės pradėjo kurti specialias karines struktūras ne tik gynybai nuo kibernetinės atakos, bet ir organizuoti tokias atakas;
– šiuo metu veikiančios oficialios Lietuvos, NATO ir Europos Sąjungos kibernetinės gynybos struktūros (CIRT ar CERT) yra labiau konsultacijas teikiančios struktūros;
– grėsmės gali būti skirstomos pagal eilę požymių. Pagal atakos į kibernetinę erdvę pobūdį grėsmės yra: elektroninė kova ir kompiuterinė kova;
– grėsmes kelti gali kaip pavieniai asmenys, taip jų organizuotos grupės, taip ir atskiros valstybės ar jų sandraugos;
– kibernetinės atakos absoliučia dauguma atveju nėra atsitiktiniai, o kruopščiai suplanuoti, apimantys iki kelių etapų, įvykiai;
– yra kelios pagrindinės kryptys, kuriomis reikia organizuoti kibernetinę gynybą.
Suprantama, tai tik dalis išvadų. Tačiau nežiūrint to, nereikia užmiršti, kad kibernetinis karas, ar karas kibernetinėje erdvėje, tai jau ne mokslinės fantastikos tema. Tai realybė. Ir tą karą prieš Lietuvą gali kariauti tiek atskiros valstybės, tiek teroristinės organizacijos, tiek kriminalinės struktūros, tiek atskiri protestuotojai, tiek…

Doc. dr. Saulius Japertas
DefTools.com

Internetas, informacinės technologijos, e-Projektai, Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika, Mokslas, technologijos, išradimai, pažanga    Komentarų: 0