Dainius Pilypas | Anno 1982

Ką šiais laikais reiškia žodis „patriotizmas“? Ar išlaikė jis kadaise jam priskirtą didžią magiškąją prasmę – pagarba, meilė, atsidavimas Tėvynei? Kai kurie Vakarų Europos sociologai mano, kad tai atgyvena, kurią galima keisti sinonimu „sirgalius“.

Dalis tiesos šiuose žodžiuose yra. Kada Lietuvoje suplevėsuoja tautinės vėliavos? Kada gatvėse įsilinksminęs jaunimas skanduoja „Lietuva“? Ogi prasidėjus krepšinio čempionatams. Laikiną bendrumo jausmą sukelia ritualais virtusios pakilios kalbos Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, na, dar Mindaugo karūnavimo dienos proga.

Šveicariškas patriotizmas

Patriotizmo supratimas keičiasi. 1991 metais, minint Šveicarijos Konfederacijos įkūrimo metines, buvo plačiai naudojamas šūkis „Pakaks 700 metų“, o 1992-aisiais EXPO parodoje Sevilijoje Šveicarijos oficialus šūkis buvo „Šveicarija neegzistuoja“. Dienraščio „Neue Zuercher Zeitung“ redaktoriaus nuomone, iš kelių savo kalba, įpročiais ir tautine savimone besiskiriančių kantonų sudarytos šalies vientisumą palaiko itin ištobulinta kompromisų kultūra, bet ne sąmoningas pojūtis esant viena didžia tauta. Užkietėję superpatriotai nėra šiuolaikiški. Bet nešiuolaikiška ir menkinti patriotizmą. Šiuo metu vėl tampa įdomu tai, kas „tipiškai šveicariška“ – tautiniai drabužiai, tautiniai muzikos instrumentai. Galbūt tai mada, o gal „naujojo patriotizmo apraiška“ – lojalumo ir priklausomybės bendruomenei, kuri gyvai domisi pasauliu ir tėvyne laiko vietą, kur gyvenama kartu su kaimynais, jausmas. Prancūzijoje jau propaguojamas visuomenę ir kilmę vienijantis „atvirasis patriotizmas“.

Didžiausi patriotai – amerikiečiai

Tai patvirtina apklausos. Dryžuotai žvaigždėtos vėliavos plevėsuoja prie daugelio amerikiečių namų be jokios progos. Greitkelių pakelės nusmaigstytos transparantais „Dieve, laimink Ameriką“, sunkiasvorių vilkikų buferiai nuklijuoti lipdukais „Didžiuojuosi, kad esu amerikietis“. „Amerika – paskutinė didžiausia pasaulio viltis“, – teigė dar Abrahamas Lincolnas ir tuo nuoširdžiai tiki į šią šalį iš visų pasaulio kampelių plūstantys imigrantai.

Filosofas Michaelis Walzeris savo esė „Ką reiškia būti amerikiečiu“ JAV ypatingumą apibrėžė taip: politinė kultūrinių tautiškumų nacija. Amerikiečiams būdingas „dvigubas identitetas“: viena vertus – jie Amerikos piliečiai, kita – imigrantai. Jiems leidžiama būti kitokiems būtent todėl, kad jie amerikiečiai. Priešingai prancūzų nacionalinės kultūrinės vienybės doktrinai, amerikiečiams leidžiama laikytis savo identiteto ir puoselėti savo papročius bei poreikius. Prancūzų asimiliacijos siekiai Amerikai svetimi, reikalaujama tik laikytis Konstitucijos ir Teisių bilio. Gali būti, kuo nori, kol esi ištikimas Amerikai. Todėl amerikiečiai stebisi europiečių debatais, ar leistina vilkėti burkas, ir draudimais statyti mečetes su minaretais.

Amerikiečių patriotizmas garantuoja, kad įvairialypė visuomenė nesubyrės. Patriotizmas JAV – ideologinė politinės vienybės, kuriai didelį pavojų kelia kultūrinė įvairovė, išraiška. Jo simboliai – vėliava, pasiryžimo paaukoti grupės interesus bendruomenei demonstravimas. Amerikiečių kalboje nėra tėvynės sąvokos, „iš daugelio viena“ – skelbiama didžiajame valstybės antspaude, esančiame ant kiekvieno 1 dolerio banknoto. Dvigubas identitetas užglaisto konfliktą ir kartu jį palaiko. Po stiprinančio bendruomeniškumo jausmą patriotizmo protrūkio, kai įvyksta kokia nors nacionalinė tragedija, tarkime, Rugsėjo 11-osios, eina skirtumus pabrėžiantis etninis atgimimas. Kaip rašo M.Walzeris, „Amerika tebėra radikaliai nesusiformavusi visuomenė, ir šis neišbaigtumas – būdingiausias jos bruožas“.

Amerika – šiuolaikiškumo variklis, tačiau ji aistringai puoselėja senąsias tradicijas, pasireiškiančias vėliavos kėlimo ritualu, išsamiai aprašytu „Vėliavos kodekse“. Liepos 14-ąją – Vėliavos dieną, kai minimos žvaigždėtai dryžuotos vėliavos paskelbimo nacionaline JAV vėliava (1777 m.) metinės, žiniasklaida mielai primena griežtas ir keistokas taisykles, reikalaujančias tautos senąja šlove (Old Glory) vadinamą vėliavą kelti auštant, o saulei leidžiantis nuleisti. Esant blogam orui arba lyjant, vėliavos kelti negalima, nebent naktį, ir tai tik tinkamai apšvietus. Vėliava jokiu būdu negali paliesti žemės. Ši taisyklė tokia griežta, kad taip atsitikus amerikiečiai klausia, ar turi ją sunaikinti, ar pakeisti nauja (tai daryti neprivalu).

Griežtai draudžiama naudoti vėliavą dekoracijoms arba reklamai, dėvėti kaip kostiumą arba vaizduoti ant kokio nors išmetamo daikto, pavyzdžiui, servetėlės. Deja, karščiausi patriotai šių reikalavimų nepaiso. Nusižengė net prezidentas George’as W.Bushas, pasirašydamas ant vėliavos, nors tai draudžiama.

Kad „Žvaigždėmis nusėta vėliava“ yra Amerikos nacionalinis himnas, giedamas pagal senos anglų užstalės dainos melodiją, kritikams – geriausias blaivybės ir patriotizmo nesuderinamumo įrodymas.

Imigrantus nuolat trikdo JAV vėliavos kulto dviprasmiškumas. Greit buvo suvokta, kad viena iš laisvių, kurias simbolizuoja vėliava, – galimybė ją sudeginti protesto ženklan – 2006 metais Senate tai mėgino padaryti respublikonai. Pastaruoju metu tai daroma protestuojant prieš galimą draudimą vėliavą deginti. Ne kartą mėginta tai uždrausti, tačiau Aukščiausiasis Teismas du kartus atmetė šį reikalavimą, paskelbdamas, kad toks protesto aktas – Konstitucijos garantuojamos žodžio ir minties laisvės dalis.

Dažnai vėliava būdavo deginama vykstant karui Vietname, tačiau šiuo metu net didžiausi karo Irake ir Afganistane priešininkai gerbia ten kovojančius karius. Amerikiečiai myli savo šalį, bet ne vyriausybę. Jie didžiuojasi savo institucijomis, bet ne jų atstovais. Jų patriotizmas ir jų antipatriotizmas nuspalvintas ironija. Kapitolijaus dovanų parduotuvėje gausu patriotiškų suvenyrų, bet nėra nė vieno, ant kurio nebūtų užrašo „Pagaminta Kinijoje“.

Prieš porą metų šimtai tūkstančių meksikiečių, protestavusių prieš savo nelegalų statusą, nešėsi žvaigždėtas vėliavas, demonstruodami lojalumą taip trokštamai tėvynei. Kitaip elgiasi lenkų imigrantai Los Andžele, mėgstantys piktai pasišaipyti iš „amerikiečių“, pamiršdami, kad jie patys turi tamsiai mėlyną pasą. Kartą pamatęs protestuotojo jam rodomą iškeltą didįjį pirštą prezidentas Barackas Obama sausai pareiškė, jog ši tauta didi tuo, kad tūlas gali turėti kitokią nuomonę.

Patriotas – sunykęs pilietis

Žmogus – socialinė būtybė, negalinti gyventi nepalaikydama ryšių su kitais – žmona, vyru, šeima, giminėmis, bendraminčiais. Brandžiausia bendrumo ryšių forma – pilietis. Šveicarų rašytojas Ursas Widmeris patriotizmą vadina viena iš nepageidautinų piliečio savybių: „Patriotas – sunykusi piliečio forma. Pilietis – brandi asmenybė, patriotas – paauglys.“ Bet ir patriotui reikia bendraminčių grupės, kur galėtų reikšti savo meilę. Patriotas, U.Widmerio nuomone, daug nemąsto, nesivaržo ir nekritikuoja, jis neistoriškas ir infantilus. Todėl nenuostabu, kad šiais laikais patriotas – abejotina figūra. Jis kiek juokingas, nes jo gestai, mintys ir žodžiai nešiuolaikiški, jis dainuoja, rėkauja ir trypia kojomis vis labiau įsikarščiuodamas, nes senolių apdainuotos tėvynės įvaizdis vis labiau blanksta. „Žinoma, galima būti Europos patriotu, bet reikia keisti savo supratimą ir mąstymą, ir net jei pavyktų tapti aistringais europiečiais, ši Europa galbūt netrukus taps Kinijos provincija. Būti Kinijos patriotais vargu bau sugebėtume, bent jau ne mūsų karta. Todėl senojo kirpimo patriotų vis mažiau, nes šiandien jie labiau panašūs į sirgalius, – rašo U.Widmeris.

Italų infantilizmas

Aiškiausiai pastebimas ir labiausiai nuviliantis sąmoningai valdomas Italijos piliečių infantilizavimas. Silvio Berlusconi mėgina italus paversti „tifoziais“ (sirgaliais). Jam priklauso „AC Milano“ futbolo klubas, todėl jam svarbu, kad italai jį tapatintų su šio klubo skinamomis pergalėmis. S.Berlusconi partijos „Forza Italia“ pavadinimas tapo „tifozių“ kovos šūkiu stadionuose, o pats premjeras savo partijos narius vadina „azzuri“, t. y. taip, kaip vadinama šalies nacionalinė rinktinė. Jei S.Berlusconi pavyktų pasiekti savo tikslą, jį ant rankų nešiotų įsikarščiavę, nelinkę kritikuoti sirgaliai, o ne patriotai, kurie dar išsaugojo kritiškumo trupinius.

Nepatriotiškiausi – vokiečiai

Vokiečiai – pati nepatriotiškiausia Vakarų Europos tauta.

Jiems žodis „patriotizmas“ dėl nešlovingos istorijos įstringa burnoje – per daug jie matė antkapių su užrašu „kritęs už fiurerį, tautą ir tėvynę“. Po Trečiojo Reicho mėginimo „suvokietinti“ Europą likę gyvi vokiečiai ėmėsi „sueuropinti“ Vokietiją. Pragmatiškasis Europos Sąjungos vizijos kūrėjas Jeanas Monnet Vokietijos sueuropinimą laikė vienintele galimybe užtikrinti ilgalaikę taiką Senajame pasaulyje. 1946 metų rugsėjį Winstonas Churchillis savo legendinėje Ciuricho kalboje įvardijo tikslą – Jungtinės Europos valstybės, tiesa, joms Didžiosios Britanijos jis nepriskyrė.

„Patriotizmas gadina istoriją“, – pastebėjo Johannas Wolfgangas Goethe. Britų poetas, eseistas, moralistas ir literatūros kritikas Samuelis Johnsonas pasakė dar drastiškiau: „Patriotizmas – paskutinė nenaudėlių priebėga.“ Nugalėtos Vokietijos posūkis į Europą atitiko jos dvasią ir paveldą. Lengviau laikyti save Europos nei Prūsijos-Vokietijos patriotais.

Alfa.lt

Įdomu ir naudinga    Komentarų: 1

Pasauliui gelbėti reikia mesijo – ši taisyklė galiojo tūkstančius metų įvairiuose visuomenėse ir teritorijose. Bet dabar kai kas pasikeitė. Blankūs politikai, valdininkai, prisitaikėliai. Kur dingo ryškūs vedliai?

Eilinė darbo diena eilinėje ministerijoje. Aplink didelį stalą susėdusios kelios dešimtys žmonių – tarp jų nemažai užsieniečių. Vyksta ilga diskusija apie tai, kaip x srityje išugdyti lyderio bruožų turinčias asmenybes. Kalbama ištisą dieną, klausomasi įtaigiai šnekančių konsultantų, keičiamasi išmintingomis frazėmis.

Paskui dar vienas kelių dienų seminaras apie tą patį. Pagaliau parašoma stirta popierių, viskas derinama, ir pagaliau lyderystės vystymo planas pasiekia sritį, kuriai buvo numatytas. Nepaisant šios veiklos ir išleistų mokesčių mokėtojų pinigų, lyderių šioje srityje neatsiras nei šiemet, nei kada nors vėliau. Nes vedliai šitaip nekuriami.

Beveidžiai vadai

Tai – ne vidutinės grandies vadybininkų deficitas, tai – kitokios prigimties problema. Lyderių, palyginus, su XX amžiumi, smarkiai sumažėjo. Ar atsimenate, kas šiuo metu yra, pavyzdžiui, Ispanijos premjeras? Jau nešnekant apie tokią svarbią figūrą, kaip visos ES prezidentas – kurio nei pavardės, nei veido, nei kalbų išvis neįmanoma įsidėmėti.

Arba Vokietijos kanclerė Angela Merkel – geras žmogus, dora politikė, tačiau nė iš tolo neprilygsta nedrausmingam, kartais nenuspėjamam, bet vis dėlto įsimintinam savo pirmtakui Gerhardui Shroderiui. O pastarieji britų premjerai – ar nors vienas jų savo asmenybės magija lenkia Margaret Thatcher?

Regis, Vakarų Europa be Nicolas Sarkozy dabar išvis neturi charizmatinių veikėjų. O amerikiečiai lyg užhipnotizuota pelė akis išplėtę tebežiūri į Baracką Obamą, nors užkrautas pasitikėjimo kreditas jį jau ima slėgti. Taip, jis išsiskiria iš savo amžininkų iškalba ir asmeniniu žavesiu, tačiau realių veiksmų kol kas nematyti. O be jų lyderis – kaip vėliava be kariaunos.

Pinigai į balą

Tai kur yra tikrieji lyderiai? Trumpam grįžkime į jau minėtą ministeriją. Po darbo dienos parėjęs namo šios diskusijos dalyvis žmonai pasiskųs, kad tas įkyrėjusias kalbas jis jau girdėjo šimtą kartų. Todėl veltui praleido visą dieną ir žiauriai pavargo.

Dar kalbės apie tai, kad po gražia lyderystės programos vėliava „vaikšto“ nemaži pinigai, kuriuos organizacijai reikia išleisti, o visiems tiems susirinkusiems žmonėms – tvarkingai pasidalinti. Tie pinigai – net ne šalies mokesčių mokėtojų, jie – Europos Sąjungos. Visi viską puikiausiai supranta, todėl niekas nekelia jokių nereikalingų klausimų. Kuo čia dėti lyderiai? Ogi iš tiesų tai – tik graži iškaba, madingo žaidimo pavadinimas. Todėl ši programa – tokia pat ydinga, kaip ir daugelis kitų, „nuleistų iš viršaus“, gerai finansuojamų, tačiau jokios apčiuopiamos naudos neatnešanti.

Tiesiog šiandien pasaulyje madinga tokia utopija – ugdyti lyderius. Po kelių dešimčių metų taps madinga kitokia kryptis. Bet turbūt žmonės amžinai kamuosis bandydami tobulintis, arba kaip dabar madinga sakyti, „investuoti į save“.

Buvo ir anksčiau tokių pedagoginių utopijų. Tarkime, britai ilgus amžius bandė išugdyti džentelmeną. Italai – tobulą žmogų, prancūzai – laisvą. Kai kurios kultūros išvis labiau linkusios rengti pomirtiniam gyvenimui – matyt, dėl šio jau nebeturi jokių iliuzijų.

Spalvotos iškamšos

XXI amžiaus pradžia ateityje bus minima kaip lyderystės guru laikotarpis. Jų daug, jie moka kalbėti ir sukurti regimybę klientui, kad jis už pinigus gaus kažką vertinga. Ar atsimenate, kai Lietuvoje tam tikslui buvo pasitelkti vaikščiojimai basomis per žarijas? Tikrai tikėtina, jog šitaip žmogus atranda daugiau savo kūno ir dvasios išteklių.

Tačiau lyderystė – tai susikalbėjimas su kitais, turėjimas ką jiems pasakyti. Įprastos paskaitos prideda žinių, pratybos – įgūdžių. Bet čia iškyla viena problema. Kai žmogus elgiasi pagal savo charakterį bei prigimtį, jis turi šansą nuolat savo elgesį koreguoti – nukentėdamas dėl klaidų. Kai imama elgtis pagal svetimus patarimus, jie neįtelpa į savą „sistemą“, todėl mažėja ir klaidų korekcijos galimybė. Kitaip tariant, neturėdamas tvirto stuburo netapsi tuo, paskui kurį seks minios. Na gerai, bent jau vienos firmos kolektyvas.

Kaip atsirado ši lyderystės idėja? XX amžiaus viduryje šis žodis jau buvo naudojamas – bet tik labai ryškiems, itin apdovanotiems žmonėms apibūdinti. Dabar pasaulyje per metus išleidžiama daugiau kaip 2 tūkst. rūšių su lyderystės ugdymu susijusių knygų.

Panašu, kad žmonija bręsta dar vienam išsilaisvinimo etapui, ją apėmęs troškimas išsivaduoti nuo mechaninio „vydomojo“ darbo. Kitaip tariant, visi nori kažkaip save įprasminti, būti vadovais – jei ne kitiems, tai bent sau.

O „sau“ yra tokia sudėtinga forma, kai jautiesi laisvas viršininko šešėlyje. Todėl vadovams taip pat nelengva – didėjant pavaldinių vidinei laisvei, jie tampa vis sunkiau valdomi.

Vedliai ir vedamieji

Šiais laikais daugybė žmonių atkakliai siekia nusipirkti ar išmokti vedlio savybių, todėl norint iš jų išsiskirti reikės dar ryškesnių savybių, nei būtų pakakę anksčiau. Vėlgi – kiek tų lyderių išvis reikia? Į šį klausimą sociologai yra pateikę konkretų atsakymą – maždaug 30 procentų. Tiek žmonių turi galvoti, , kurti strategiją – kitiems reikia vykdyti. Tik šitaip normaliai funkcionuos visuomenė.

Kaip sakė Martinas Lutheris Kingas, pasaulį beveik visada tobulino kūrybiška mažuma.

Lyderiai gali ir persiskirstyti, – juos patikrina laikas bei įvykiai, – bet juodą darbą vis tiek reikia nudirbti. Taigi kiekvieną bandyti padaryti vedliu tikrai neverta. Pirmiausia, galima išugdyti ir tamsių gaivalų – tokių pavyzdžių istorija žino. Antra, mada būti lyderiu sukuria lyderio ir aukos kraštutinumus, nekalbant jau apie tai, kad žmogus nuo primestos lyderystės idėjos gali tik kamuotis.

Tada ir dabar

Kita vertus, šiandien išauginti tikrą lyderį net su prigimtiniais duomenimis nėra paprasta. Bet kurioje srityje. Jei pakalbini, pavyzdžiui, muzikos profesionalus, išgirsti tokią priežastį – kaltas greitis. Koks J. S. Bachas galėjo ramiai bręsti, nes laikas tada tekėjo lėčiau. Dabar viskas vyksta pernelyg greitai – naujos žvaigždutės išstumia jau pabodusias, albumai kepami mikliai, kas nespėjo į traukinį – išvis pamirštamas.

Senieji „dinozaurai“ išmiršta, o naujieji “lyderiai“ raitosi kaip unguriai ant karštos keptuvės. Kita vertus, negalima atmesti ir žmogiško faktoriaus – jei staiga, be lyderystės programų pagalbos, išaugs tikrai valingas, ryškus ir gabus asmuo, manote, visi aplinkiniai labai apsidžiaugs? Nieko panašaus. Toks individas ilgai kamuosis smaugiamas savo paties talento. Sustabarėjusi sistema mėgins jį išstumti ar sumenkinti. Nes tikras lyderis sistemai – kaip rakštis. Tokie visada kėsinasi ją peraugti, o vadinasi – reformuoti arba net išardyti.

Kam tada pasauliui išvis reikia lyderių – kad kuris nors smagiau užsimojęs pagaliau jį sugriautų? Šiais laikais jų trokštama dėl padidėjusio nesaugumo jausmo. Daug kam ateitis atrodo miglota, būtų nuostabu, jei atsirastų toks, kuris iškeltų ranką ir pasakytų – eikite ten, būsite išganyti. Panašiai kaip kažkada per garsųjį gaisrą Londono karališkajame operos teatre „Covent Garden“ – jei ten nebūtų pasitaikęs vienas šaltakraujis pilietis, liepęs visiems elgtis ramiai, panikos apimti žmonės būtų uždusę nuo dūmų ir savo pačių emocijų. Tačiau gelbėtojų atsiranda ne kiekviename gaisre.

Dydis ir įtaka

Kai susirenka grupė G20 – tai yra žmonės, kurie mus vienaip ar kitaip veda – analitikai dažnai gūžčioja pečiais. Nuobodu stebėti, kaip įtakingi vyriai ir moterys susitinka vien tam, kad kartu nusifotografuotų.

Kažką kalba, bet nesusikalba. Neturi kaip vienas kitą įtikinti, šneka bendromis savo pilkų patarėjų surašytomis frazėmis.

Dar nejaukiau kartais žiūrėti į mūsų lyderius –tarp tų pasaulinių jie dažniausiai išvis pradingsta. Netiesa, kad viską lemia dydis. Štai Argentina didelė, o įtakos – nulis. Panašiai ir Australija arba Kanada. O štai Belgija, Danija – mažos, bet reikšmingos. Arba Estija, kuri kitais metais įsives eurą. Esmė paprasta – lyderiai bręsta ten, kur jiems tinkamos sąlygos, kur visuomenė juos iškelia, o sistema nežlugdo.

Įdomu ir naudinga, Psichologija, mąstymas, logika    Komentarų: 1

Šiuo metu Vilniuje vyksta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio progai skirtas koncertas „Tikime laisve”.

Tiems patriotams, kurie negali būti Vilniuje, jausti TO minioje, ir galbūt gyvenantiems, studijuojantiems ar dirbantiems užsienyje, arba net ir esantiems Lietuvoje, bet… be televizoriaus, kaip mano atveju 🙂 Tai tam atvejui yra puiki ir tikrai pakankamai kokybiška galimybė žiūrėti LRT tiesiogiai internetu!

Tai bene vienintelis dalykas už kurį gerbiu „nacionalinį” transliuotoją – jau daug metų galimybė matyti laidas internetu, o dabar jau senokai ir net teisioginės transliacijos, pakankamai aukšta kokybe, internete (y)

Tad… Jei norite čia ir dabar tiesiogaii žiūrėti koncertą iš Vilniaus katedros aikštės – išsisaugokite šį failiuką ir paleiskite kompiuteryje, arba teisiog atsidarykite Windows Media Player, paspauskite Ctrl+U ir įveskite šį šaltinio adresą: http://www.lrt.lt/ltv-LT-high.asx 😉

Įdomu ir naudinga, Valstybė, visuomenė, šventės, renginiai    Komentarų: 0

UAB ”Baltijos arsenalas” prekybos tinklas ”Armijai ir civiliams” skelbia fotografijų konkursą ”AIC in action 2010”!

Kviečiame visus mūsų klientus, perkančius ir aktyviai naudojančius savo tarnyboje, pomėgiuose ar kitoje veikloje, mūsų prekybos asortimento prekes – aprangą, avalynę ir ekipuotę, užsiregistruoti šiame puslapyje, pateikti vertinimui vieną ar daugiau fotografijų ir laimėti 200 ar 100 lt apsipirkimui mūsų parduotuvėse, jei mes pasirinksime Jūsų nuotrauką reklamos tikslams!

Konkurso sąlygos ir taisyklės:
1. Dalyvaudami konkurse Jūs sutinkate, kad VISOS čia pateiktos fotografijos galės būti ateityje naudojamos UAB „Baltijos arsenalas” reikmėms (pvz. interneto kataloge – nemokamai)
2. Registruotis ir talpinti fotografijas galima iki 2010 m. gruodžio 1 d.
3. Vienas dalyvis gali patalpinti vertinimui neribotą skaičių fotografijų, kuriose konkrečiai atsispindi mūsų parduodamos prekės, jas naudojantys žmonės, veikla
4. Fotografijos turi būti Jūsų nuosavybė, atitikti vieną iš apibrėžtų temų, taip pat moralės ir teisės normas
5. Jei fotografijose matosi žmonės, veidai – Jūs turite turėti jų sutikimą platinti tas nuotraukas
6. Fotografijos gali būti mėgėjiškos, bet pakankamai kokybiškos, kad jas būtų galima panaudoti reklamai, katalogams ir t.t.
7. Fotografijų ilgoji kraštinė turi būti ne mažesnė kaip: 1200 px
8. Bet kokios fotografijos ir komentarai, mūsų nuomone neatitinkantis šio konkurso principų, bus šalinami be atskiro įspėjimo

Iš pateiktų fotografijų, iki 2010 m. gruodžio mėn. 15 d. bus atrinktos ir prieš Kalėdas apdovanotos:
a) Komisijos sprendimu:
– 3 geriausios fotografijos, po 1 pagal kategoriją, bus apdovanotos po 200 lt apsipirkimui mūsų parduotuvėse!
– visos kitos fotografijos, kurias pasirinksime reklamos tikslams, gaus po 100 lt apsipirkimui mūsų parduotuvėse!
b) Lankytojų sprendimu:
– viena, geriausiai šio tinklapio lankytojų įvertinta, fotografija – prizas: 100 lt apsipirkimui mūsų parduotuvėse!

Sėkmės!

Įdomu ir naudinga    Komentarų: 0

Dažnai registruojantis įvairiuose tinklalapiuose, ir naudojant tą pačią pašto dėžutę, pastaroji vėliau užsikemša įvairiausiais pasiūlymais ir nepageidaujamais el. pašto laiškais.

Patogus įrankis viso to išvengti – „Dispostable“. Tai tinklalapis, suteikiantis laikiną elektroninio pašto adresą, kurį galima panaudoti registruojantis kokiame nors tinklalapyje.

Čia norint susikurti elektrinio pašto adresą, užtenka įvesti norimą elektorinio pašto pradžią, arba pasinaudoti iš karto sugeneruotu atsitiktiniu elektorininio pašto adresu, su galūne @dispostable.com.

Tai ypač naudingas įrankis, kurį galima naudoti, nenorint įvedinėti savo tikrojo elektorininio pašto adreso.

Šią tarnybą galima rasti čia: Dispostable.com

Alfa.lt

Įdomu ir naudinga, Internetas, informacinės technologijos, e-Projektai    Komentarų: 1