Pedigree man nieko už tai nesumokėjo, bet tiek to, pareklamuosiu, kaip ir viską kas patinka, nemokamai 🙂 Nes tikrai super faina, norom nenorom priverčianti išsišiepti tikrai nuo ausies iki ausies reklama:
Viskas gerai atrodo, kaip dabar prifilmuoja su tomis greitomsi kameromis, bet gyvūnai – ypač. Dar vienas iš nesenai sužavėjusių video – Kitten in Slow Motion (sun)
Įdomu ir naudinga 
Komentarų: 0
Esu veiksmo žmogus – man paprasčiau daryti, nei kalbėti. Todėl dažniausia neturiu nei laiko nei noro aprašinėti kasdienių darbų, veiklų, projektų, kurių tikrai nemažai. Tad dažniau sėdu ir per naktį sukuriu kažką ir žiūriu kas iš to gausis natūralia eiga, nei kad dar lipti ant bačkos ir skelbti, kad kiaušinį padėjau 😀 Bet šiuo atveju šiek tiek kas kita, manau daugeliui aktualu, todėl pasidalinsiu naujausiu kūdikiu internete – Keliaukime.lt 😉
Ilgai pristatinėti neverta, nes tai absoliučiai atskiras projektas, gyvenantis savo gyvenimą, savo srityje. Tiesiog šiam momentui galiu užlinkinti kelias jau paskelbtas publikacijas, kurios bus įdomios ir/ar pravers tuo besidomintiems 😉
Apie projektą: Keliaukime.lt/apie/
Kaip įsigyti pigius lėktuvų bilietus: Keliaukime.lt/patarimai/kodel-taip-pigu/
Taupymas su MasterCard Prepaid: Keliaukime.lt/patarimai/mastercard-prepaid/
Keliaukite. Tai paprasta ir PIGU! 😉
Įdomu ir naudinga, Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas Komentarų: 0
Norėdami surasti pirmąjį pasaulyje „viskam atsparų” prabangių požeminių bunkerių kompleksą, turėsite važiuoti maždaug 70 km į rytus nuo Barstow miesto (Kalifornija, JAV), tiesiai į Mohavės dykumą. Čia pasuksite į nuorodos neturintį žvyrkelį, automobilį pastatysite apleistoje spygliuota viela aptvertoje aikštelėje ir įžengsite į pastatą, kuris primena iš betoninių blokelių pastatytą garažą.
Nulipus dvejomis gelžbetoninių laiptų kaskadomis, svečius pasitinka entuziastingai nusiteikęs projekto sumanytojas Robertas Vicino. Uždaręs pusantros tonos sveriančias duris, jis pirmiausia paklausia: „Ar turite šeimą?”. Toliau seka klausimas apie tai, ar esate apsidraudę gyvybę. Vėliau – apie tai, ar norėtume turėti 10 kartų geresnį draudimą, ir ar norėtume turėti kažką dar geresnio. „Nes aš galiu tai pasiūlyti”, sako Vicino. Struktūrą, kurios viduje stovime, 1965 metais pastatė kompanija AT&T, siekdama apsaugoti telefoninio ryšio infrastruktūrą nuo potencialiai galimos branduolinės atakos. Už vos 50000 dolerių (vaikams taikoma 50% nuolaida) galite įsigyti nedidelę „Terra Vivos” požeminio slėptuvių tinklo dalelę. Pagal projektą jį turėtų sudaryti mažiausiai dar 19 „bendruomeninių bunkerių”, kurių kiekvienas būtų įrengtas 240-320km atstumu nuo didžiausių JAV miestų. „Terra Vivos” yra savotiškas „gelbėjimosi ratas” tiems, kas baiminasi pasaulio pabaigos – nesvarbu, ar ją nulemtų klimato pokyčiai, ar branduolinis karas, ar netgi koks nors neišvengiamas kosminių dėsnių pokytis. „Aš nepardavinėju draudimo”, aiškina Vicino. „Aš suteikiu gyvenimo garantiją. Čia jūs turėsite vietą, kurioje galėsite sutikti naują dieną”.
Išgyvenimui užtikrinti reikalingos techninės specifikacijos yra pribloškiančios. Barstow bunkeris buvo pastatytas taip, kad atlaikytų 16km atstumu įvykusį 50 megatonų atominės bombos sprogimą, 200m/s stiprio audras, 10 balų žemės drebėjimą, paviršiuje 10 dienų trunkantį 680 laipsnių pagal Celsijaus skalę gaisrą ir tris savaites po bet kokiu potvyniu. Vicino teigia, jog čia netrukus bus sumontuota oro filtravimo sistema, kuri galės neutralizuoti bet kokias biologinės, cheminės ar radioaktyvios kilmės medžiagas. Barstow bunkeryje bus saugoma tiek maisto ir drabužių, kad 135 žmonės galėtų gyventi mažiausiai metus, o jų gyvenimo stilių Vicino apibūdina kaip „kompaktišką, bet prabangų, primenantį gyvenimą kruiziniame laive”.
Norint rezervuotis vietą, reikalingas išankstinis 5000 dolerių įnašas. Toks įsipareigojimas galios iki tol, kol bunkeris taps tinkamas gyvenimui – tada teks sumokėti likusius pinigus. Savininko teigimu, nuo šio rugpjūčio tokiu pasiūlymu susidomėjo ir vietas rezervavosi jau keletas šimtų žmonių. Barstow bunkeryje jau užimtos 75 vietos.
Vicino visada mėgo neįprastas verslo rūšis. 1977 metais, būdamas 22 metų amžiaus, jis pradėjo didžiulių pripučiamų balionų reklamos verslą. Tada per penkerius metus jis pradėjo bendradarbiauti net su 200 kompanijų iš „Fortune 500” stambiausių pasaulio kompanijų sąrašo. Netrukus jis savo verslą pardavė ir ėmėsi naujos veiklos – spekuliuoti dalinėmis rekreacinių namų akcijomis. Idėja įrengti ir pardavinėti post-apokaliptinius bunkerius Vicino kamavo daugelį metų. 1980 metais jis perskaitė straipsnį apie Majų kalendorių ir akmenyje išraižytą tekstą, prognozuojantį pasaulio pabaigą 2012 metų gruodžio 21 dieną. Vicino aiškiai prisimena tą akimirką. „Man vidurius suspaudė jausmas, jog privalau perdaryti kokią nors kasyklą į slėptuvę mažiausiai 1000 žmonių, kurie būtų aprūpinti viskuo, ko reikėtų norint išlikti ilgą laiko tarpą”, pasakoja verslininkas. Dešimtmečiai bėgo, tačiau Barstow bunkerį Vicino įsigijo tik šiais metais. Už pirkinį sumokėtos sumos jis neatskleidžia, tačiau užsimena, jog jau tariamasi dar dėl šešių: vienas Šiaurės Karolinoje, vienas Pensilvanijoje, du Niujorke ir du „vidurio vakaruose”. Tikslių šių objektų buvimo vietų Vicino kol kas taip pat neatskleidžia, motyvuodamas tuo, jog slaptumas reikalingas siekiant apsisaugoti nuo galimų įsibrovėlių.
Vicino teigia, jog dabar, artėjant 2012 metams, jis daug daugiau rūpinasi tuo, kas bus 2013 metais, kada pagal dabartines prognozes turėtų ženkliai padidėti Saulės aktyvumas. Jo nuomone, ekstremali Saulės audra gali sukelti katastrofinį impulsą, kuris pasieks ir Žemę, sunaikins energijos tiekimo ir paskirstymo sistemas, o tai galiausiai sukels anarchiją. Net jei pasaulis išvengs tokio likimo, niekas negali būti tikras, jog planetai „pakeliui” nepasitaikys koks asteroidas, epidemija arba karas. Atsitikti gali bet kas. „2012 metai yra tik akstinas vystyti šį projektą. Dabar tam yra geros sąlygos, nes žmonija nerimauja dėl Majų išpranašautos pasaulio pabaigos. Tačiau šie bunkeriai bus naudingi bet kada per artimiausius 200 metų. Mes statome bet kuriam laiko tarpui”, sako Vicino.
Vicino aprodo mažesnę patalpą, kurioje tvyrantis seno dyzelinio kuro kvapas primena Šaltojo karo slėptuves. Verslininkas parodo į jungiklį, kurio etiketėje užrašyta „branduolinio smūgio detektorius”. Šis jungiklis aktyvuoja gama spindulių detektorių, kuris atominės bombos sprogimą gali aptikti 160km atstumu ir automatiškai uždaro visas oro sklendes. Sistema jau išbandyta. „Šis daiktas tikras, ir vis dar veikia!”, sako Vicino.
Dar visai neseniai didelių slėptuvių nuo bombų sprogimo statybomis rūpinosi išskirtinai valstybių vyriausybės. Pavyzdžiui, 1962 metais JAV buvo baigtas didžiulio bunkerio po Greenbrier kurortu (Vakarų Virdžinija) konstravimas. Slėptuvėje kodiniu pavadinimu „Project Greek Island” buvo pakankamai atsargų, kad būtų galima užtikrinti viso kongreso ir 600 kitų personalo žmonių išgyvenimą 45 dienoms.
Dabar šią veiklą perima smulkios firmos ir pavieniai verslininkai ar entuziastai. Kai kurie stato „nuo nulio”. Pavyzdžiui, Teksase įsikūrusi kompanija „Radius Engineering” siūlo stiklo pluošto konstrukcijų slėptuves, galinčias po žeme apgyvendinti 2000 žmonių penkeriems metams. Tuo tarpu kiti renkasi renovuoti Šaltojo Karo reliktus. „Kritinės svarbos infrastruktūra čia jau yra”, sako Laris Holas (Larry Hall), „Survival Condo Project” projekto vadybininkas. Jo vadovaujama kompanija perdaro apleistas „Atlas” klasės raketų paleidimo šachtas Kanzase į septynių aukštų branduolines slėptuves. Vieno aukšto kaina siekia 1,75 milijono dolerių. Kolorade įsikūrusios firmos „Hardened Structures” vadovas Braienas Kemdenas (Brian Camden) teigia, jog jų pardavimai nuo 2005 metų išaugo 40 procentų. Jis taip pat padeda Vicino renovuoti jam priklausančius senesnius bunkerius ir stato dar 13 bunkerių. Statyboms naudojami statybiniai moduliai, kuriuos Vicino užsako iš Taivane įsikūrusios jachtas gaminančios kompanijos.
Į Vicino priklausančią kompaniją „Vivos” pirkėjus traukia pačios įvairiausios priežastys. 40 metų amžiaus Džeisonas Hodžas (Jason Hodge), buvęs mechanikas, teigia, jog daugiausia susidomėjimo sulaukė pažadas įrengti oro filtravimo sistemą: „Aš gyvenu 197km atstumu nuo Los Andželo, ir mano namai yra priešvėjinėje miesto pusėje. Jei Los Andžele sprogtų bomba, radioaktyvios liekanos mus pasiektų per porą valandų”. 56 metų amžiaus pulmonologas Stivas Krameris (Steve Kramer) iš Palos Verdes (Kalifornija) daugiau nerimauja dėl post-apokaliptinio laikotarpio banditų. Jis savo įnašą pervedė tik tada, kai apžiūrėjo iš sukietinto plieno pagamintas bunkerio duris, kurios sėkmingai atlaikytų tiesioginį tanko šūvį.
„Vivos” kompleksui sukurti reikalingi ir sudėtingi inžineriniai sprendimai. Vicino teigia, jog eilėje laukia 5000 potencialių klientų. Tačiau jis neskuba ir rūpestingai kuria „subalansuotą bendruomenę”. „Jūs tikrai nenorėtumėte, kad vienoje vietoje gyventų 200 gydytojų, tačiau nebūtų nei vieno santechniko. Jei sugestų tualetas, tai galiausiai sukeltų ištisą katastrofą”, sako verslininkas. Žmonės čia galės atsigabenti ginklus, tačiau juos turės deklaruoti prieš patekdami į vidų. Taisyklių nesilaikantys asmenys bus uždaromi specialiai šiuo tikslu numatytame sulaikymo centre.
Vicino taip pat rūpinasi ne tik savo klientais, bet ir gyvūnų rūšių išlikimu. Jis planuoja kiekviename „Vivos” bunkeryje įrengti po šaldiklį, kurie bus užpildomi kaip galima didesniu įvairių gyvūnų DNR mėginių skaičiumi. „Ar nenorėtumėte tapti vienu iš tų žmonių, kurie turės iš naujo apgyvendinti planetą?”, – retoriškai klausia idėjos sumanytojas. Šiek tiek apie pačią idėją – tolesniame video.
Ekskursijai artėjant link pabaigos, Vicino parodo seną valdymo pultą, kuris rodo, kurios bunkerio sistemos vis dar tebefunkcionuoja. Mirksi tik kelios iš gero tuzino lempučių. Elektros instaliacija yra suirusi, tualetai neveikia, o 750 kilovatų galios dyzelinis elektros generatorius yra tiek atgyvenęs, jog Kalifornijos įstatymai draudžia savininkui jį naudoti. Vicino sako, jog jam prireiks mažiausiai dar trejų mėnesių viskam sutvarkyti iki kruizinio laivo standartų; likę planiniai 19 bunkerių galėtų būti įrengti per 18 mėnesių.
Gera naujiena yra tai, jog dauguma mokslininkų kol kas neprognozuoja jokios artimojo laikmečio katastrofos. Remiantis Majų prognoze, tam tikra tvarka išsidėsčiusios planetos turėtų katastrofiškai pakeisti Žemės magnetinį lauką, tačiau JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) Kosminių pokyčių prognozių centro direktorius Tomas Bogdanas pažymi, jog „Planetos tokia tvarka praeityje buvo išsidėsčiusios daugybę kartų, tačiau mes neaptikome jokių su tuo susijusių katastrofų požymių”. Bet kurio atveju, 2012 metams neprognozuojamas joks „anomalus” planetų išsidėstymas. Prie Žemės turėtų priartėti vienintelis maždaug 300 metrų ilgio asteroidas „Apophis”, tačiau tai įvyks ne anksčiau kaip 2029 metais. NASA „Near-Earth Object Program” programos vyriausias mokslininkas Stivas Česli (Steve Chesley) sako, jog netgi tada tikimybė, jog šis asteroidas atsitrenks į Žemę, bus lygi vienam iš 250000. „Kosmose kol kas nėra nieko tokio, kas mums keltų grėsmę”, priduria specialistas. Tuo tarpu klimato pokyčiams įsibėgėti ir apokalipsinėms sąlygoms sukurti greičiausiai prireiks dar kelių dešimtmečių.
Pateikus tokius argumentus Vicino, jo nusistatymas nei kiek nepasikeičia. Jo nuomone, pavojus ir katastrofos visada gresia, bet kuriuo momentu kas nors gali susprogdinti kokį nors branduolinį užtaisą, ir kad asteroidai dabar prie Žemės yra arčiausiai nei bet kada anksčiau. „Ar jūs turite namie gesintuvą”, galiausiai paklausia verslininkas. „Ar jūs manote, jog jį namie laikyti yra nesąmonė? Ar jaustumėtės blogai, jei tektų jį panaudoti gaisrui užgesinti? Niekada nežinote, kas gali įvykti visiškai netikėtai”, priduria jis.
TerraVivos.com
Technologijos.lt
Įdomu ir naudinga Komentarų: 0
Pagaliau tikrai dėmesio vertos kokybės lietuviškas filmas, jei nesikaičiuoti ZERO II :), pretenduojantis į „holivudinį lygį”:
Tai „Tadas Blinda. Pradžia” – tikrai turėtų būti įdomus scenarijus, taip pat kaip su malonumu žiūrėjome kine naujausią versiją „Robino Hudo”, pateikiančią „kitu kampu” visiems puikiai žinomą istoriją. Taip ir šiame lietuviškame filme ne iš naujo ekranizuojama žinoma istorija, o bandoma pavaizduoti piešistorė to, iš kur ir kaip atsirado tas svieto lygintojas Blinda, kas jį privedė iki tokių desperatiškų žingsnių ir gyvenimo būdo, kaip gimė Legenda.
Filmavimo darbai baigti senokai, montavimai tikiuosi ir jau į pabaigą, nors šiuo metu tylu ramu apie tai. Tačiau viliuosi, kad pristatymas didžiuosiuose ekranuose bus kaip ir suplanuota – iškart po Naujųjų.
Informacinis tinklapis: TadasBlinda.lt – taip pat kokybiškas ir padarytas tokiu pat stiliumi, kaip buvo „Terminator. Salvation” info puslapis – I like it 🙂
Daugiau straipsnių, informacijos ir nuotraukų iš filmavimo aikštelės ir t.t. specialioje 15min.lt rubrikoje: 15min.lt/naujienos/ziniosgyvai/tadas-blinda/
Įdomu ir naudinga, Istorija, archeologija, paveldas, legendos Komentarų: 0
Šiandieninė data yra tikrai išsiskirianti iš daugelio matytų. Laikas – 12 valandų 34 minutės ir 56,7 sekundės. Data – 8 diena, 9 mėnuo ir 2010 metai. Po 20 metų, laikas ir data sudaro nuoseklų matematinį skaičiavimą nuo 1 iki 10.
Šis fenomenas yra labai retas dalykas. Paskutinį kartą jis buvo užfiksuotas 1989 metais liepos mėnesį 6 dieną. Lygiai 1 valandą 23 minutės ir 45 sekundės laikas ir data sudarė nuoseklų matematinį skaičiavimą nuo 1 iki 9.
Sekantis fenomenas įvyks 2067 metais 5 mėnesį 4 dieną, 12 minučių ir 34 sekundės laiku.
Šį išskirtinį atvejį pastebėjo Chris Hawkins, matematikos mokytojas. „Aš mėgstu pastebėti tokias datas, kaip ši. Štai kitą mėnesį bus 2010 metai 10 mėnuo ir 10 diena. Tokios datos, kaip 10.10.10 ar 11.11.11 pasitaiko kas 13 mėnesių, tačiau aš niekaip neatrandu tam formulės.“
Dar viena data, kuri išsiskiria, kaip matematinė diena yra kovo 14. Būtent ta diena sudaro skaičius 3,14, o tai yra matematinės konstantos PI pirmi trys skaitmenys. Be to, ši data yra Albert‘o Einstein‘o gimimo diena.
Įdomu ir naudinga Komentarų: 0
Šiais laikais, išsilavinimas yra laikomas vienas iš svarbiausių dalykų norint turėti sėkmingą ir gerai susiklosčiusi gyvenimą. Su juo asocijuojama karjera, pinigai ir saugumo jausmo užtikrintumas. Visi, tarsi tikisi, kad tie keturi ar daugiau mokslo metų, suteiks kažkokį pagrindą po kojomis. Deja, turiu nuliūdinti – taip toli gražu nėra. Visą tai, kuo jus tikite yra tik akių dūmimas. Niekas už jus jums nesuteiks aukščiau išvardintų dalykų. Ir tiesa pasakius, man keista, kaip galima galvoti, kad turėtų?
Man keista matyti, kaip žmonės deda tiek vilčių į mokslus. Visi jie tikisi, kad tai jiems atneš turtus ir sėkmę. Bet gi juk tai absurdiškas požiūris. Taip sakau todėl, kad žinau, jog daugybę žmonių pasiekė nesuvokiamas aukštumas, tiek pripažinime, tiek turtuose be daugybės metų studijų. Imkite tą patį Bill’ą Gates’ą. Universitetą oficialiai baigė tik 2007, į kurį buvo įstojęs 1973, o iškrito 1975 (Harvardo, beje). Tai kaip čia dabar taip išeina, kad žmogus nebaigęs mokslų, sugebėjo uždirbti milijardus ir tapti kone turtingiausiu pasaulio žmogumi? Sakysite pasisekė? Ne, jam nepasisekė. Jis turėjo pomėgį, pomėgį kompiuterių pasaulyje. Ir jis darė viską, kad galėtų kuo daugiau gilintis į tai kas jam patinka. Žinoma, dar vienas kontraargumentas galėtų būti tai, kad jo IQ yra apie 170. Deja, tai nėra teisingas argumentas. Nereikia būti genijumi, kad kažką pasiekti. Pažįstų žmonių, kurie vargais negalais baigę dešimt klasių uždirba tiek, kad apie tokias sumas daugumai iš mūsų tiesiog pasvajoti. Vėl sakysite, sėkmė ar kažkoks talentas? Tai gal išvis tada nurašykime visus žmones, kuriems pasisekė daugiau negu mums, nes jie turėjo kažką ypatingo? Juk tai visiška nesąmonė. Tokie įsitikinimai mūsų galvose atsirado tik dėl to, kad tai mums primetė šiuolaikinė sistema. Ji mus privertė tikėti, kad be jos mes esame niekas, visiškas nulis. Gerbiamieji – tai absurdas. Tai puikiai iliustruoja labai gerai visų žinomo mokslininko A. Einšteino pavyzdys. Visi žinome, kad mokykloje jis buvo laikomas protiškai atsilikusių, o kas įdomiausia, netgi buvo paliktas antrais metais. Tai tik įrodo, kad mūsų ugdymo sistema toli gražu neugdo mūsų protus ir nepadeda pasiekti geresnio gyvenimo, bet žlugdo mūsų kūrybiškumą, įsprausdama į siaurus rėmus. Einšteinas kartą yra pasakęs: Kai žmogus įspraudžiamas į griežtus mokymosi rėmus, jis praranda kūrybiškumą ir mokymosi dvasią. Nejaugi bandysite nuneigti kone šviesiausio žemės proto teiginį?
Galbūt toks kvailas prisikabinimas prie nusistovėjusios sistemos yra todėl, kad žmonės yra ant tiek įpratę tikėtis, kad kažkas viską padarys už juos, kad kažkas neš atsakomybę už juos ir kad kažkas pakeis jų gyvenimą į gerąją pusę. Išties daugiau ar mažiau visi mes taip pagalvojame, nors ir nevisada sąmoningai. Ir pirmas žingsnis, norint tapti tikrai laisvais yra tokio tikėjimo atsisakymas. Tai sunku padaryti – neneigsiu. Juk tada visa atsakomybės našta kris tiesiai jums ant pečių. Tada negalėsite elgtis bet kaip, nes žinosite, kad tikrai neatsiras niekas, kas už jus padarys ar prisiims atsakomybę. Tai galioja ir su išsilavinimo siekimu. Pažiūrėkite, ko tikisi žmogus įstojęs į aukštąją mokyklą ar universitetą? Jis tikisi, kad jam kažkas per kelis metus pateiks sugromuliuotų žinių kiekį, su kuriuo jis galės kabintis į gyvenimą. Bet kas tuomet pradeda vykti, kaip jam tos žinios yra pateikiamos? Jis jų net nesistengia priimti. Jo motyvacija įgyti išsilavinimą tampa tik tas popieriaus lapas, o ne žinios. O kodėl taip yra? Pagalvokime, ko tikisi Lietuvos darbdavys? Diplomo ir/arba patirties. O tai palaukite, kur žinios, reikalingos tam darbui atlikti? Skaudžiai akivaizdus pavyzdžiai rodo, kad, tarkime, valstybiniam darbui, apart vargais negalais įgyto/nusipirkto diplomo ir ryšių – daugiau nieko nereikia. Pažiūrėkite, kokie “išmintingi” sėdi valdžioje. Dauguma jų net nesupranta apie ką kalba ir koks jų darbas. Arba paimkime privatų sektorių. Darbdavys nori, kad žmogus tik atėjęs jau mokėtų dirbti. Bet prie to pačio jam dar ir diplomo būtinai reikia. Tai dabar įsivaizduokite žmogų, kuris keturis ar daugiau metų prasimoko ir bando darbą susirasti. Tai arba jam siūlo darbą ne pagal specialybę arba už tokią algą, nuo kurios verkti norisi. Ir gaunasi toks paradoksas, kad jei tu turi diplomą, bet neturi patirties – niekam tu nereikalingas. Ir atvirkščiai: Jei tu turi patirties, bet neturi diplomo, tu vėlgi nereikalingas, kaip rimtas specialistas. Tai ką tokioje situacijoje daryti vargšui žmogeliui kuris tenori pradėti kabintis į gyvenimą?
Mano patarimas: nustokite pasikliauti nusistovėjusia sistema. Ji tinka tik “išrinktiesiems”. Jei jūs esate žmogus, esate ne vegetuojanti daržovė, jūs turite eiti ten kur jums patinka/traukia, o ne tikėtis, kad kažkas už jus gyvenimą jums sudėlios. Tokios institucijos, kaip valdžia ar religija – tai akių dūmimas. Kol jūs tikėsite tokiais dalykais, tol jūs busite jų kontroliuojami ir manipuliuojami. Gyvenimas yra jūsų rankose, sprendimai yra jūsų rankose. Tikra laisvė ateis tik tada, kai sugebėsite suvokti, kad kiekviena jūsų gyvenimo detalė priklauso tik nuo jūsų pačių. Už jus nieko nepadarys, nei universitetas, nei valdžia, nei pats ponas Dievas. Tai klaidingos institucijos, kurios augina trumparegių robotukų armijas.
Turbūt keistą skaityti straipsnį, kurio antraštė visiškai neatitinka pasakojamo teksto. Taigi, dabar apie tai kodėl, aš nusprendžiau nebaigti mokslų. Žinote kiek liko? Ogi tik pusę vargingų metų, per kuriuos tereikėjo sulipdyti niekingą bakalauro darbą ir jį apsiginti. Bet aš atsisakiau tai padaryti. Tiesiog negalėjau prisiversti elgtis taip, kaip to iš manęs tikisi visuomenė. Tai buvo sunkus žingsnis, todėl, kad žinojau, jog sulauksiu beprotiškos pasipriešinimo bangos. Žinojau, kad niekas nesugebės suvokti kodėl, kai liko tik tiek mažai, aš nusprendžiau sustoti. Turbūt, tokia reakcija būtų kiekvieno žmogaus, kuris pasikliauna šių dienų institucijomis.
Kiekvienam, kuriam tai pasakydavau, stebėdavosi mano nesupratimu, kad tereikia tik dar truputį pakentėti ir turėsiu aukštojo mokslo diplomą. Jei atvirai, man tokios kalbos tik dar labiau parodė, kad pasielgiau teisingai. Ir nors aš nutuokiau, kas manęs laukia, tačiau kiekvienąkart nustebdavau, kaip žmonės taip kvailai norėdavo man įrodyti, kad pasielgiau neteisingai. Visiems jiems atrodė, kad reikėjo pabaigti, juolab, kai tiek mažai liko. Labai dažnai išgirsdavau žodžius: “nors ir popierėlis – vistiek nepakenks tas diplomas”. Aš net nesistengiau jiems paaiškinti, kodėl taip pasielgiau. Tokiems žmonėms nepavyks įrodyti nieko, nes jie mąsto visuotinai priimtos sistemos standartais. Mokykla, universitetas, karjera – tai ta stebuklingoji trijulė, kuria tiki kone kiekvienas šios žemės gyventojas. Problema ta, kad aš tuo netikiu. Bet iš viso šito išplaukia dar vienas labai svarbus dalykas: tai kolektyvinis arba, kaip aš mėgstu vadinti, avių bandos jausmas. Tik pabandyk išsiskirti iš bandos, kaip manai, kas bus? Tarkime, yra baltų avių banda, bet štai atsiranda juoda. Viskas, ji nebepriklauso bandai, nes ji, matot, kitokia. Tai ypatingai pasireiškia pas mus, žmones. Ta pati situacija su mokslų metimu. Toks mano poelgis, buvo iškart interpretuotas, kaip išsiskiriantis ir nesekantis bandos jausmo. Būtent todėl ir buvo tiek bandymų sugrąžinti į bandą. O kai tai nepavyko, prasidėjo atstumimas. Štai jums ir avelės: draugiškos kol esi toks kaip visi, ir piktos, jei bent kiek išsiskiri iš kitų.
Taigi, kokios priežastys lėmė mano atsisakymą toliau tęsti mokslus ir kodėl tai padariau dabar, o ne anksčiau? Mesti studijas prisiverčiau tik dabar, todėl, kad iki tol buvau pumpuojamas įsitikinimų, kad išsilavinimas – tai viskas. Kad jį būtina turėti norint kabintis į gyvenimą. Ir tik per paskutinius metus, mano vidinis pyktis dėl universitetuose vykstančių nesąmonių, privertė atsimerkti ir pasakyti: Stop, gana tyčiotis iš manęs ir mano gyvenimo. Aš supratau, kad man nereikia pseudo žinių šaltinio. Aš supratau, jog norint kažką išmokti ir kad tai liktų ilgam, reikia to norėti. Tai reiškia, kad žinias tu turi norėti įgyti ir tau tai turi patikti. Būtent tokios idėjos vedinas aš supratau, kad per vieną kitą savaitę, aš galiu įgyti daugiau, negu man bando pateikti tam tikrą dalyką universitetas per pusę metų. Įsitikinau tuo savo kailiu. O taip yra todėl, kad kai žmogus išties kažko siekia, jis į tai deda 110% pąstangų. O kai jam žinios yra grūdamos per prievartą ir atmestinai, tai pasisavinimas vargu ar siekia 1-2%. Juk visi žinome, kaip greitai garuoja tos universitetinės žinios. Egzaminai pasibaigė ir po poros savaičių vargiai beatsimenam pusę to, ką mokėmės. Kodėl? Todėl, kad tos žinios mums neįdomios/neaktualios ir mes jų nenorime įgyti.
Bet svarbiausia, kas lėmė mano tokį sprendimą, tai supratimas, kad aš noriu, kad mane įvertintų ne už popierių ir ne už pseudo išsilavinimą, o tikrąsias mano žinias toje srityje. Tai reiškia, kad aš niekada neisiu dirbti ten, kur iš manęs reikalaus ne mano įgūdžių, o diplomo. Žinoma, čia galima prieštarauti. Kuris dabar norėtų gultis po chirurginiu peiliu ant stalo, jei aš neturėsiu atitinkamo išsilavinimo? Žinoma – niekas. Bet pagalvokite, kurie žmonės studijuoja mediciną ir panašius mokslus, išties netrokšdami būti specialistais? Tai visiškai kita sritis. Ten mokslai trunka ilgiau. Ten mokslai yra rimti ir pagrįsti. Bet… Netgi ir tokios studijos nesuteikia jums nieko, ko jūs nesistengiate įgyti patys. Kiek matėte visokių kreivarankių daktarų su dešimt ar daugiau metų studijų? Esmė yra ta, kad svarbu, ne tai, ką jums bando studijos suteikti, esmė yra tame, ką jūs iš to norite pasiimti ir pasiimate. Būtent čia aš kalbu apie kitą priežastį, kodėl mečiau. Man universitetas nesuteikė nieko ko aš norėjau. Gal neteisingą specialybę pasirinkau? Tai kad ne. Dar mokykloje tiksliai žinojau į kokią sritį aš orientuosiuosi ir tikėjausi, kad universitetas man padės pagilinti čia žinias. Deja, ne tik kad nepadėjo, bet dar ir bandė įgrūsti daugybę nereikalingų. O svarbiausia, kad tos žinios buvo tokios paviršutiniškos, kad jos visiškai nepadėjo man siekti to ko aš siekiau ir siekiu. Tai dabar tiesiog pagalvokime. Ar vertą gaišti savo laiką ten, kur iš to nebus naudos? Žinoma, tikiu, kad yra žmonių ir yra specialybių, kur žmogus tikrai įgauna daug naujų žinių. Bet apie ką mes kalbame? Apie vieną kitą procentą iš visų studijuojančių? Tai niekingi skaičiai. Juolab, kad šių dienų Lietuvos universitetų situacija yra tiesiog beviltiškai tragiška. Pažiūrėkime į pačių jų struktūrą. Visas siekimas išlavinti žmogų atsiremia į pinigus. Dėstytojai protestuoja, kad mažos algos. Studentai protestuoja, kad nenori mokėti už mokslą. Ir visi pamiršta vieną faktą – tai patį mokslą. Universitetai pilni visokių asistentų(čių) su nepilnavertiškumo kompleksais arba profesorių, kuriems mažiausiai įdomu, ką iš jų murmenimo supras studentas. Taip, yra ir gerų dėstytojų – nesiginčiju. Bet juos ant pirštų galima skaičiuoti. Ir dažniausiai jų siūlomų žinių nepavyksta pasisavinti, nes jos yra užgožiamos kitu, visiškai nereikalingu, šlamštu.
Štai kartą turėjau dėstytoją (asistentę), kuri man egzamino dieną pasakė: “Kaip studentas, tu esi vertas dvejeto, kai žmogus – vienuolikos.” Šie žodžiai man labai įstrigo, tačiau tik dabar suvokiau, ką tie žodžiai išties reiškia. O jie man reiškia tai, kad aš nesu sistemos narys, aš nesu studentas. Aš esu žmogus! Ir jei kiekvienas iš mūsų pasijaustume ne studentais, ne darbuotojais, ne darbdaviais, o žmonėmis – patikėkite manimi – pasaulis tikrai būtų kitoks.
Tai štai kokia ta istorija apie tai, kaip ir kodėl aš nusprendžiau męsti studijas. Jokiais būdais, nesakau, kad tai dabar turėtų padaryti kiekvienas. Tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Ar gyventi pagal kažkieno taisykles, ar gyventi taip kaip pačiam norisi. Mano kuklia nuomone, universitetas, tai mokslininkai, tyrinėtojai ir visokio plauko kiti aukščiausios rūšies specialistai. Tai ne darbininkai, tai žmonės, kurie tiesia geležinkelį į ateitį. Ir tikrai nė vienam iš mūsų, nepasirengusiam paaukoti savo gyvenimo vardan civilizacijos vystymo, nereikia to popierėlio. Tie žmonės siekia savo tikslų. Tai kokio velnio mums sekti jiems iš paskos, o ne siekti savųjų?
Įdomu ir naudinga Komentarų: 4