Dainius Pilypas | Anno 1982

“…devintojo dešimtmečio pradžioje numatyta nuo 1890 m. statyti Alytuje Rusijos pasienio 3 klasės tvirtovę. Joje turėjo būti 4 fortai, viso 5 kompleksai (1-asis fortas is 2-jų dalių). Iki 1887 m. buvo nutiesti ar rekonstruoti keliai iš Alytaus į Seinius, Kalvariją, Balbieriškį, dešiniame Nemuno krante – į Kauną ir Gardiną, o 1892 m. – geležinkelis į Suvalkus. Radialinius kelius iš Alytaus sujungė skersiniai keliai, kurie palengvino susisiekimą tarp fortų. Didėjantis fortų statybos mastas skatino Alytaus miesto augimą.1900 m. baigtos kareivinės. Dabar yra išlikę 2-jų fortų likučiai – žemės pylimai…”

       Alytaus tvirtovę sudarė keturi fortai ir 4 000 karių įgula. 1914 m. liepos mėnesį rusai paskelbė mobilizaciją. 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo rusų – vokiečių karas. Rusai Lietuvoje telkė savo pirmąją armiją, vadovaujamą generolo Rennenkampfo. Jo štabas įsikūrė Vilniuje. Pirmoji armija pavadinta „Nemuno“ vardu, nes buvo išdėstyta pagal Nemuno vidupį. „Nemuno“ armijos dauguma buvo lietuviai.

       Rudenį vokiečiai bombardavo Alytų. Nors Alytaus tvirtovė susidėjo iš keturių fortų ir dar pagalbinių apkasų, rusai iš jos traukėsi be pasipriešinimo. Tuo metu užsidegė Alytaus centras. Spėjama, kad gaisras kilo nuo vokiečių artilerijos sviedinių.

       Rusų valdžia ragino alytiškius nuo karo veiksmų trauktis į Rusijos gilumą. 1915 m. rugpjūčio mėnesį į Rusiją iš Alytaus pasitraukė rusų įgula, valdininkai ir kai kurie alytiškiai. Rusų paskutiniai daliniai, prieš pasitraukdami iš Alytaus, išsprogdino geležinkelio tiltą po to miesto bei Kaniūkų tilto vidurinę dalį.

       Tai buvo vokiečių okupacijos pradžia 1915 – 1918 m.

Ekspedicijos dalyviai / informacijos šaltinis: internetas, Žaibas

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Testo Point.lt rezultatas:

Daugelis apie jį sako: Jis atvėrė man akis, arba: Jo dėka aš šiandien esu čia, ir taip toliau. Jie klysta. Iš tikrųjų jis neturi potraukio ir noro mokyti kitus gyventi, ir rinkti sekėjus. Jis yra inteligentiškas ir save kontroliuojantis, tai jo vidinis ištvermingumas, kuris vilioja kitus stengtis būti panašiems į jį. Net jeigu jis yra kažkur toli, jo vardą visą laiką atsimena draugų būryje (deem…): Jis sakė, Jis darė, ir taip toliau. Tik jo dėka atsirado posakis: geri mokytojai – geri mokiniai. Jis mokosi tik tai, kas jį domina ir jeigu (du kartus) paklausi, atsakys keliais žodžiais, bet labai taikliai ir aiškiai, nenukrypdamas nuo temos. Jeigu reiks, jis paaiškins iki molekulinio lygio. Senatvėje jis galvoja, kad jo gyvenimas išbyrėjo kaip smėlis tarp pirštų – nežiūrint į tai, kad jis visą laiką buvo apsuptas šimtų žmonių dėmesio. Net po mirties jis dar ilgai gyvens žmonių atsiminimuose ir legendose, kurias sukuria apie jį. Legendinis žmogus.

😎

Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys    Komentarų: 0

Niekada nerinkau pašto ženklų ar drugelių, nors tai buvo be galo populiaru mano vaikystėje 🙂 O pomėgis visokioms senienoms, relikvijoms pasireiškė jau senai, nevalingai… tempdavausi namo rastas monetas ar kokias pasagas. Numizmatika ar šiaip rimtu kolekcionavimu to nepavadinsi, nes viskas vyko natūraliai, neorganizuotai 🙂

Dabar, nuo taip 1999 metų visa tai įgijo konkretesnes kryptis, forma – domiuosi įvairia karine atributika, tad renku dabartinės Lietuvos kariuomenės dalinių skiriamuosius antsiuvus, juosteles, mažiau – kokardas, sagas. Užsienietiškų nemėgstu, nes tų pačių lietuviškų beveik nėrą vilčių surinkti visų, nes vis kažkas keičiasi, atsiranda naujų. Vienintelė išimtis – Sovietų Sąjungos karinis paveldas. Uniformos kokios, akipuotės dalys ar atributika – ji jau šiai dienai gan reta ir vertinama, tad stengiuosi tokių gauti, palaikyti. Taip pat labai mėgstu ir ne tokią fizinę ar moralinę vertę turinčią, bet man kažkodėl patrauklią karinę atributiką – kalendoriukus, lipdukus, puodelius, plakatus, brošiūras ir t.t.

Į akiratį vis patenka, tai ir prigriebiu kokius šaudmenis, minas, granatas 8) Stop stop, neskubėkit kviest policijos 😉 Visa tai imitacija, mokomosios ar tiesiog vaizdinės interjero apipavidalinimo detalės, tokiems atvejams, kaip pvz. vadovaujant šaulių kuopai, visus būdavo mieliau pakviesti į simboliką nukabinėta, jaukią mokomąją klasę ir darbo kabinetą 😉 Dabar truputi neturiu sąlygų visa tai efektingai panaudot namie, bet nieko, geri daiktai stovi – valgyt neprašo, ateis geresni laikai, turėsiu gal kada savo namus, tada paskirsiu kokią patalpą savotiškam „muziejui”.

Prie viso to į dėžutę metasi įvairios monetos, dar kažkokie suvenyrai, smulkmenos, kelionių, renginių prisiminimai ir t.t. Praktiškai be jokios sistemos, neklasifikuojant. Specialiai nieko neperku, neieškau retų ar dar kokių išskirtinių egzempliorių. Tiesiog per keliones, plačius ryšius su kariuomene vis kas nors ką padovanoja, tai ir pasilieku.

O dabar, po penkerių metų, jau pastebiu ir tų kolekcijų realios naudos atsiradimą – kažkokį antsiuvą jau pasirodo sunku gauti, už jį jau siūloma tarkim 20 litų ar pan. 🙂 Good 8) Vadinasi tai jau šioks toks kapitalas, labai bėdai ištikus galėčiau realizuoti. Bet tikiuosi, kad to neprireiks, tos kolekcijos kaupsis ir dar po 10 ar 20 metų kažkam, tarkim mano vaikams, jau bus prasmingos ir naudingos.

Na čia keletas nuotraukų. Jos tokios padrikos, tad labai ir nekomentuosiu 🙂

Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys    Komentarų: 3

JEI…

Jei tu ramus, kada visi klejoja,
Pametę galvas, kaltina tave;
Tiki savim, kada kiti dvejoja,
Ir jų dvejonių nelaikai kalte;
Jei moki kantriai laukt ir nepavargti,
Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,
Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti
Ir nesidėt protingu nei geru;

Jei tavo svajos remiasi tikrove,
O mintys – ne vedliai, o palyda;
Jei tu, sutikęs Negandą ir Šlovę,
Gali bodėtis viena ir kita;
Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą
Derglioja niekšai, siekdami klastos,
Kai žlunga tai, kas sunkiai užgyventa,
Ir vėl pradėti viską iš pradžios;

Jei visą, ką anksčiau esi laimėjęs,
Gali lengva širdim ant kortos dėt,
Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,
Ir niekada po to nesigailėt;
Jei savo raumenų ir dvasios galią
Gali valdyti taip, kaip sumanai,
Ir nepalūžt, kai teturi tik Valią,
Kuri tau tyliai kužda: „Privalai!”;

Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais – paprastas, kuklus;
Jei priešams ir draugams esi teisingas
Ir su tavim kiekvienas pagarbus;
Jei tu jauti, kaip greitai bėga Laikas
Ir jį matuot sekundėmis gali,
Tada tu būsi tikras Žemės vaikas,
Tada, sūnau, tu tapsi Žmogumi!

Radjard Kipling

Psichologija, mąstymas, logika    Komentarų: 0

Mano mergaitės, Linos Žukauskaitės, straipsnis apie Radvilų žygį:

„2003 metų kasmetinis Radvilų žygis skirtas Mykalojui Radvilui Rudajam atminti. Tai – trečiasis žygis. Tuo tarpu man jis buvo pirmasis… Tuos kelius praėjęs, tas dienas išgyvenęs, bent žingsnį žengęs finišo tiesiojoje, supras kiekvieną žodį, pajus ne tik savo, bet ir mano išgyvenimus. O tiems, kurie nedalyvavo… Palieku teisę interpretuoti.“

Žygis „Radvilų keliais“. Standartinė trasa 4x40km. 160km. Nedaug? Nesudėtinga? Kitomis sąlygomis galbūt, bet čia, kur psichologinis, pačio sukeltas, spaudimas tampa kasdienybe, kur didžiausia klaida būtų pradėti logiškai mąstyti ir savęs klausti „Ką aš čia veikiu? Kam man to reikia?“, kur pūslės, atmušti padai, nukritę nagai, nuospaudos ir patempti raumenys, pervargę sąnariai, skaudančios čiurnos ir kitos panašios traumos tampa dalele tavęs, tai tampa kažkuo „truputėlį“ sudėtingesniu. Bet visgi stipriausieji persilaužia ir… žygiuoja… Nesvarbu, kad trečią rytą besikeliant… O siaube, tau atrodo, kad tavo gyvenime nieko kito neegzistavo išskyrus… žygiavimą. Keliesi, ruošiesi, eini… O toliau? Vėl keliesi, ruošiesi, eini. Deja, tai tampa monotonija.

Negana to, paskutinėmis dienomis (o kai kurie tai patiria jau antrąją, net pirmąją dieną) tampi lyg robotu – nebereaguoji į aplinką, nebesuvoki, nebenori suvokti to, kas vyksta aplinkui, ką šneka tie visi žmonės. Jau grįžę juokavome, kad įrašę tuos svaičiojimus ir vėliau paklausę… nieko iš to nepeštume, nes jie prilygtų bepročių vapaliojimams.

Tačiau kai kurie nenusmunka, kai kurie ima mąstyti, ieškoti, skaičiuoti. Trečiąją dieną ėmiau apmąstyti beveik kiekvieną žingsnį, įvertindavau posūkius ir tai tik tam, kad sugebėčiau sutaupyti geriausiu atveju 10, o gal 5 ar bent 1 žingsnelį. Kartais suvokdavau, jog pasiekiu tokį stovį, kai ėjimas tampa natūraliu būviu, žingsnis nebereikalauja pastangų ir atrodo, kad kvėpuoji tam, kad eitum, o eini tam, kad kvėpuotum.

Taigi logiškai pamąsčius iškyla klausimas – kam tada to reikia? Kam save kankinti?

Trumputė, bet tokia didinga finišo akimirka. Akimirka, kai Tu suvoki, jog iškentėjai, jog praėjai, galų gale, jog buvai stipresnis už kitus, iškritusius. Ir dar vienas momentas, dar viena GARBĖS akimirka – diplomų ir galbūt medalių įteikimas. Kai laikai rankose įrodymą, jog Tu čia buvai, jog nugalėjai SAVE… Patikėkite, tai dieviškas jausmas…

„RYŽTAS, VALIA, GARBĖ“ – medalyje lyg krauju iškalti žodžiai:
1. turi pasiryžti eiti,
2. apsiginkluoti geležine valia,
3. Garbė. Tau belieka ja pasimėgauti.

Visus etapus perėjau. Visais laipteliais užkopiau. Ir nė trupučio nesigailiu, nes kiekvienas prakaito lašas, skaumo akimirka buvo verta to.

Už jokius turtus, niekada gyvenime nenusipirksi išgyvenimų! Niekada negalėsi mėgautis, didžiuotis laurais, jei nebūsi jų iškovojęs!

Noriu padėkoti žmogui, kurio balsas buvo didžiausias paskatinimas EITI, kuris palaikė viso žygio metu, nors pačiam buvo daug sunkiau. Ačiū, Dainiau, ne tik už žygį…„

Su pagarba Lina Žukauskaitė

P.s.
Jei pasiryžai tu, žmogau,
Išgirsk šiandieną maršo ritmą,
Pakelki galvą kuo aukščiau,
Didingus Radvilų kelius išvyski.

Tačiau tikėk, išauš akimirka,
Kai nebejausi skausmo.
Tada išvysi širdimi
Garbė verta kiekvieno žingsnio…

Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 0

Oi neverk motušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės,
Kad parvirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.

Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas.
Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,
Antros neišmels apgailėjas.

Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina
Kam nusviro galva, tam dangaus angelai,
Vainiką iš deimantų pina.

Daugel krito sūnų, kaip tų lapų rudens
Baltveidės ai verks, nes mylėjo!
Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
Kiek priešų ten kraujo tekėjo.

Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
Ir priešų sulaužė puikybę:
Už devynes mares, už tamsiausius miškus
Išvarė kryžiuočių galybę.

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kalvų,
Kai duobę kareiviui ten kasė:
Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
O viešpats jų priglaudė dvasią.

Oi neverk motušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės,
Kad parvirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.

(P.S.: dvi paskutinės stulpelių eilutės kartojamos du kartus)

Apžvalgos apie viską    Komentarų: 0