Dainius Pilypas | Anno 1982

Atkeliavusi iš Vakarų vadinamo karinio turizmo mada ir domėjimasis antžeminiais ir požeminiais kariniais įtvirtinimais sulaukia vis didesnio populiarumo. Dabartiniai šių įtvirtinimų šeimininkai galėtų pagalvoti, kaip juos padaryti prieinamesnius turistams. Lietuvoje nėra labai daug paskutinių dviejų karų gynybinių statinių liekanų, bet ir esantys nepanaudojami. Pusę amžiaus neveikiantys bunkeriai galėtų būti ir puiki mokomoji priemonė.

Bunkeriai – XX amžiaus fortifikacijos rūšis, kuri bent jau užsienyje yra labai vertinama. Yra net speciali turizmo rūšis gynybiniais įtvirtinimais besidomintiems žmonėms, kuriuos žavi ne viduramžiai, ne gotika ar barokas, bet XX amžiaus karinis paveldas.

TSRS naujų vakarinių sienų įtvirtinimo darbai, kurie apsiribojo primityvių stebėjimo bokštelių palei visą vakarinę sieną įrengimu, pradėti dar 1930 m.

1939 m. rugpjūčio 23 dieną TSRS ir Vokietija pasirašė „Molotovo- Ribbentropo“ paktą, pagal kurį Europa buvo padalinta į dviejų valstybių įtakos sferas. Slaptajame pakto priede papildomai buvo aptartos valstybių sienų sąlygos tarp šalių – pakto dalyvių, kurios pažymėjo naująją TSRS vakarinę sieną pagal gerai žinomą „Kerzono liniją“.

1940 m. liepą TSRS gynybos komisaras maršalas S. Timošenko pasirašė direktyvą, nurodančią palei visą Vokietijos sieną sukurti šiuolaikišką gynybinę liniją, gavusią neoficialų „Molotovo linijos“ pavadinimą. Ši 4,5 tūkst. km ilgio gynybinė linija buvo padalinta į tris karinės apygardas (sukurta 138 statybos ruožai, buvo statoma 2,5 tūkstančio betoninių karinių slėptuvių, iš kurių daugiau nei 1000 buvo visiškai užbaigta).

Dėl suprantamų priežasčių iki 1940 m. vasaros įtvirtintųjų rajonų įrenginėti Baltijos valstybėse buvo neįmanoma. Tai prasidėjo po Baltijos šalių aneksijos. Tik 1941 m. kovo mėnesį buvo baigti projektavimo darbai ir jau balandžio mėnesį prasidėjo keturių Lietuvos įtvirtinimų rajonų statyba. Bendras fronto ilgis Lietuvoje turėjo būti 328 km. Baltijos šalių karinėje apygardoje gynybinių rajono statinių statybose kasdien dirbo 57778 žmonės. Iš viso buvo pastatytas 101 bunkeris, bet iki karo pradžios nė vienas jų taip ir nebuvo užbaigtas. Atlikti tik betonavimo darbai, todėl kokių nors vertingų radinių juose tikėtis neverta. Nevykusiai suprojektuota ir laiku nepabaigta Molotovo linija nesustabdė Vokietijos puolimo. Keli pasipriešinę kazematai buvo greitai sunaikinti. Įtvirtinimai beveik nenukentėjo nuo karinių veiksmų, nes rusai iki karo pradžios daugelyje objektų nespėjo net įgulų sukomplektuoti.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje Molotovo liniją sudarė 4 įtvirtinimų rajonai: Telšių, Šiaulių, Kauno ir Alytaus. Telšių įtvirtinimų rajoną sudarė 8 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Palangos iki Judrėnų (Klaipėdos raj.) iš viso apie 80 km. Buvo planuojama pastatyti 389 bunkerius, tačiau spėta pastatyti 23. Šiaulių įtvirtinimų rajoną sudarė 6 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Pajūrio (Šilalės raj.) iki Jurbarko – iš viso apie 90 km. Buvo planuojama pastatyti 430 bunkerius, spėta pastatyti 27. Kauno įtvirtinimų rajoną sudarė 10 įtvirtinimų punktų. Linija driekėsi nuo Jurbarko iki Kalvarijos – apie 105 km. Iš planuotų 630 bunkerių spėta pastatyti 31. Alytaus įtvirtinimų rajoną sudarė 5 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Kalvarijos iki dabartinės sienos su Baltarusija apie 60 km. Buvo planuojama pastatyti 293 bunkerius, spėta pastatyti 20.

Pabandėme Molotovo linijos bunkerių paieškoti Kalvarijos savivaldybės teritorijoje. Nuorodų jokių, priėjimas prie daugelio objektų varganas, pastebėti labai sunku, o kartais net neįmanoma. Bunkeriai apleisti, paversti sąvartynais. Be didesnių pastangų pavyko rasti 11 įvairaus dydžio ir būklės bunkerių (6 – Brazavo apylinkėse, 4 – aplink Raudeniškių kaimą, 1 – netoli Kvietkinės kaimo). Ant kai kurių puikavosi nuo tarybinių laikų likę dabar grėsmingai juokingi užrašai: „Fotografuoti ir ardyti tvarką draudžiama. Nusižengęs neša atsakomybę“. Aišku, tai toli gražu neprilygsta Mažino ir Manerheimo gynybinėms linijoms, tačiau „ranka pasiekiama“ ir galėtų pritraukti tuo besidominčių turistų.

Informacija ir nuotraukos: Mindaugas Sėdaitis “Sūduvos gidas”

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Sovietinę kariuomenę išvedus iš Lietuvos, be šeimininkų liko ir karinė vadavietė Žaliojoje girioje. Ją pamažu naikina laikas ir žmonės. Ar Lietuva tokia turtinga, kad leidžia visam tam pražūti?

Sovietmečiu nemaža Žaliosios girios dalis tarnavo kariniams tikslams. Vienoje jos pusėje buvo įrengtas trikampio formos poligonas, į kurį buvo mėtomos bombos. Buvusio poligono vietą, panevėžiečių ir aplinkinių gyventojų pramintą bombardyne, mena įvairaus gylio ir pločio nuo sprogusių bombų likusios duobės. Dabar ši teritorija tapo metalo ieškotojų darbo vieta. Neretai aptinkama ir pavojingų sprogmenų.

Dviguba tvora

Visai netoli nuo Paliūniškio, kairėje kelio į Vabalninką pusėje, sovietmečiu buvo pastatyta atsarginė kariuomenės vadavietė. Gana nemaža teritorija buvo aptverta gelžbetonio plokščių tvora, primenančia „tulpinių“ vilos tvorą ant Dubulių tvenkinio kranto. Virš jos buvo ištemptos dvi spygliuotos vielos juostos.

Išorėje už kelių metrų nuo gelžbetoninės tvoros buvo pastatyta dar viena spygliuotos vielos tvora. Tarp jų pietinėje ir šiaurinėje pusėse buvo pastatyti du sargybos bokšteliai, jų dabar jau nelikę, o tarp tvorų veikiausiai budėdavo sargybiniai.

Kadaise iš dvejų teritoriją saugojusių vartų liko vieni, bet ir tie jau buvę padegti. Prieš vadavietę likusi asfaltuota aikštelė, netoli vartų jau dabartiniais metais pastatyta pavėsinė. Joje stalviršiui panaudotos veikiausiai iš buvusio karinio objekto atneštos durys.

Atiteko Turto fondui

„Panevėžio balsui“ pradėjus domėtis objekto priklausomybe, Panevėžio urėdijoje pavyko sužinoti, kad urėdija su juo neturi nieko bendro. Buvo paaiškinta, kad anksčiau teritorija buvo išnuomota dažasvydžiui, o dabar veikiausiai perduota Valstybės turto fondui.

Apie dažasvydį minėjo ir Civilinės saugos departamento direktorius Romualdas Kisieliūnas, tačiau jis buvo linkęs manyti, kad dabar objektas perduotas Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP). Jis patikslino, kad sovietmečiu į vadavietę buvo atvesti elektros ir ryšių tinklai ir ji buvo pritaikyta nuolat gyventi.

KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Ričardas Leikus sakė, kad minėtas objektas savanoriams niekada nepriklausė. Anot jo, pasitraukus sovietų kariuomenei jį iš pradžių saugojo Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kareiviai, tačiau dabar objektas perduotas Valstybės turto fondui. Rinktinės vadas buvo įsitikinęs, kad ten jokio turto nebelikę, todėl nebėra ir ko saugoti.

Durų ir langų nebelikę

Nors ir neprižiūrima buvusios vadavietės teritorija, vis dėlto ji palyginti neblogai atrodo. Ten, kaip ir anksčiau, tebeošia įspūdingos eglės, pušys ir beržai, tačiau kai kurios vietos jau baigia užželti menkaverčiais krūmais.

Kairėje teritorijos pusėje esančio baltų plytų mūrinio pastato, kuris galėjo tarnauti kaip štabas arba gyvenamosios patalpos, stogas apaugęs samanomis, senokai nebelikę ne tik šviestuvų, radiatorių, bet ir langų bei durų. Be durų likę ir šiek tiek atokiau prie tvoros stovintys tualetai.

Priešingoje teritorijos pusėje stovi dar vienas bene geriausiai išsilaikęs pastatas, galėjęs būti gyvenamuoju. Tačiau ir ten ne tik nelikę jokios įrangos, durų ir langų, bet viename kambaryje netgi pradėtos plėšti medinės grindys. Matyti, kad jos buvo klotos ant impregnuotų pabėgių. Vienoje nedidelėje patalpoje guli pastipusi kiaunė.

Trys įėjimai

Centrinėje teritorijos dalyje kadaise būta požeminės slėptuvės. Į ją veda du įėjimai iš abiejų pusių nuo minėtų pastatų. Trečiasis, turbūt avarinis, į priekį.

Požemyje tamsu – nors į akį durk. Žiebtuvėlio šviesoje buvo matyti, kad patalpos dar visai neblogai išsilaikiusios, tačiau ir ten yra „padirbėję“ žmonės. Matosi, kad anksčiau požemyje buvo įrengtas ne tik šildymas, elektra, bet ir nebloga ventiliacija. Akivaizdu, jei toks objektas būtų mieste, jis pirkėjų neatsigintų.

Ten žaisdavo dažasvydį

Už požeminės slėptuvės yra dar vienas nedidelis mūro statinys. Ten, matyt, buvo įrengta elektros pastotė. Dar vienas nedidelis mūrinis statinys irgi buvo po žeme, jame stovėjo dyzelinis generatorius, turėjęs gaminti elektrą sutrikus jos tiekimui.

Akivaizdu, kad vėliau šioje teritorijoje žaisdavo dažasvydį. Tai rodo dar nesubliūškę dažų rutuliukai, įvairiausiais dažais aptaškyti pastatai, tvora, medžiai.

Dabar apie šeimininkus ir objekto priežiūrą nemena nė viena detalė, išskyrus naują spyną, kuria užrakinti vartai. Tačiau į teritoriją galima patekti pro nedidelę prie vartų išverstą angą.

Prie kelio, vedančio į vadavietę, yra dar vienas įdomus, tačiau gana keistai atrodantis žaliai dažytas gelžbetoninis statinukas. Kadangi jis yra šalia kelio, galima spręsti, kad ten buvo sargybos postas.

Ekspedicijos dalyviai / informacijos šaltinis: Gintautas Subačius “Pasvalio balsas”

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Gerokai pavėluotai (7 mėn. praėjo…) už akių užkliuvo vienas senas straipsnis apie Radvilų žygį. Tai kpt. D.B. straipsnis „Žygis Radvilų keliais – septintąjį kartą”, publikuotas krašto apsaugos savanorių pajėgų laikraštyje „Savanoris”, 2007 m. rugsėjo 27 d. Nr. 9 (381):

Straipsnis pakankamai paviršutiniškas, praktiškai viena statistinė suvestinė, bet ne apie tai kalba… Užkliuvusi vietą – įrašas „Kpt. K.M. nuotraukos”… Nors pirmoji, kurioje užfiksuotas Draugas gr. A.Ž (beje „rašytojai” net kario – savanorio vardą sumaišė, patikslint nesugebėjo…) eXtreme trasos, pirmos dienos antrame poilsio taške, daryta… mano (roll)

O antroji daryta mano draugės Linos Žukauskaitės, ketvirtąją dieną Ruklos trasoje…

Kažkaip įdomu pasidarė, ar minimas kapitonas (o gal ir kitas – straipsnio autorius) išvis yra buvę Radvilų žygyje 🙂 Viena, kai pažįstamas mūsų rinktinės S-5 skyriaus karininkas paprašė tų foto – daviau, negi gaila. Bet visai kas kita, kai jas „savinasi” kažkokie štabo karininkai 😀 Na aš suprantu, kad nepadoru kažkaip rašyti, kad kažkoks eilinis Pilypas kažką padarė… Ne… viskas, kas blogai – darbas mūsų, kas gerai – štabo karininkų paprastai gaunasi suvestinėse 😀 Nereikėjo ir pavardžių, man pakaktų, kad prie to pačio paminėtų puoselėjamą projektą RadviluZygis.net 😉

Ir išvis nebūčiau šito eskalavęs, jei ne nesenai turėtas, vietomis iki absurdo keistas pokalbis, kai man bandė įrodyti, kaip štabas super duper laikosi visokių heraldikos, simbolikos naudojimo įstatymų, taisyklių ir koks baisus ir smerktinas nusikaltimas yra be leidimo panaudoti… tarkim KASP ženklą arba Lietuvos vėliavėlės simbolį 8)

Tad jei jau verčiasi kam liežuvis ginti mistines simbolikos „autorines teises”, nors tai akivaizdžiai kvailą – Kas gali drausti reklamuoti organizaciją, firmą, Idėją?! Manau Coca-cola man mokėtų, jei dėčiau tiek pastangų reklamuoti ją, kiek dedu reklamuodamas kariuomenę, KASP, o ne draustų 😀 – tuomet ir žaiskime pagal vienodas taisykles (o ne „visi lygūs, bet kai kurie lygesni…”) ir gerbkite mano ar mano Draugės autorines teises 😉 😛

Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 1

<%image(twsas.png|119|89|Mašininio vertimo sistema TWS 1.0)%>

Žinau, kad aš tundra 😎 Nesakau, kad tik šiandien sužinojau apie šį projektą (aptikau žiema, nuėjau pažiūrėti, neveikė tuo momentu, tai atidėjau apžvalgą geresniems laikams ;)), bet va realiai išbandyti ir pristatyti Jums prisiruošiau tik šiandien (roll)

VDU įgyvendinta mašininio vertimo iš anglų į lietuvių kalbą sistema TWS 1.0 – gal ne unikalus, bet kol kas tikrai sėkmingiausias toks projektas Lietuvoje! Net pats nustebau kaip gana kokybiškai ir greitai išvertė pirmą įmestą, gana sudėtingai parašytą tekstą (ok) – savo vietose sudėliojo skyrybą, net linksnius… wow 🙂 Žinoma palieka nemažai neverstų žodžių ar netikslumų, bet neblogai mokant kalbą tai netrukdo, o visai jos nemokant – irgi geriau taip nei niekaip 😉

Taip pat yra galimybė versti ištisus .doc dokumentus ar interneto puslapius, atsisiųsti ir įsidiegti Windows OS, bei taikomųjų programų įskiepius, patogiam vertimui darbo lange (!)… jap… ko daugiau galima norėti iš roboto.

Sukūrus tokias technologijas (ir ateityje tobulinant) jaunimui tikrai beliks tik kiaušingalvėti, nes mokytis kalbų ir kitko nereikės, galės naudingiau leisti laiką – pvz. digimonizuotis, žaisti Counter-Strike ar pan. per dienas… 😀

Žodžiu pabandykit patys, isistikinsit: Vertimas.VDU.lt

Internetas, informacinės technologijos, e-Projektai    Komentarų: 3

„Google“ pripažinta pasaulyje geriausiai savo darbuotojais besirūpinanti kompanija. Įsivaizduokite: nemokamas masažo kabinetas, gurmaniški valgiai, profesionaliai kerpantys kirpėjai. Visos šios gėrybės atitenka Jums vos tik pasirašius darbo sutartį su milžiniškai augančia „Google“.

Bet be viso šito – ar kada susimąstėte kiek uždirba paprastas „google“ dirbantis programuotojas? Taigi – šiek tiek intriguojančios statistikos:
Reklama

„Google“ programuotojas Finikse – 174 000 JAV dolerių per metus
„Google“ programuotojas Kalifornijoje – 197 000 JAV dolerių per metus
„Google“ programuotojas Čikagoje – 222 000 JAV dolerių per metus
„Google“ programuotojas Niujorke – 242 000 JAV dolerių per metus

Ir tai – tik atlyginimas. O dar yra ir priedai:

„Google“ mokės 8000 JAV dolerių į metus priedą jeigu jūs mokysitės, tereikia negauti prastesnio įvertinimo nei B (Lietuvoje tai prilygtų aštuonetui)

Jeigu rekomenduosite darbuotoją, ir jis išdirbs bent 60 dienų – jums tai pat bus sumokėta 2,000 JAV dolerių premija

„Google“ tai pat paskatina visus, nusprendusius įsivaikinti – 5000 JAV dolerių

Per metus galima pasiimti iki 25 dienų apmokamų atostogų.
Be viso šito, per tūkstantį „Google“ darbuotojų turi akcijų už daugiau nei 5000 mln. JAV dolerių. Atvirai: argi nesvajojate apie tokį darbą?

Perspausdinta iš: Alfa.lt

Internetas, informacinės technologijos, e-Projektai    Komentarų: 0

Gavus taktinę liemenę, dabar asmeniškai labiausiai laukiu kovinio G-36 į rankas… Optimistiškas viltis – gauti juos dar į šių metų gale prasidėsiančią misiją (roll). Tada tikrai būsių laimingiausias Soldier`is Lietuvos kariuomenėje 🙂 Daugeliui kažkaip dzin berods, kokį jie tą ginklą turi (o daugeliui turbūt išvis geriau, jei nereikia jokio neštis, valyt po to…), o man – ne. Vis tik tai vienas praktiškiausių ir moderniausių pėstininkų šturmo karabinų, nėra net ko lyginti su iki šiol naudotomis muziejinėmis relikvijomis (AKM, AK-47, G-3 „irklas”…) Tai progresas, pažanga iškart per kokį 30 metų į priekį technologine prasme ir lygiavimasis į moderniausias šių laikų kariuomenes moraline prasme 😉

Ta proga perspausdinu gerą superinio instruktoriaus ir specialisto straipsnį, publikuotą žurnale „Karys”:

Po 1.5 metų trukusių bandymų, kuriuose dalyvavo specialistai iš skirtingų karinių dalinių ir tarnybų, išrinktas naujas perspektyvus ginklas Lietuvos kariuomenei – G-36KA-4. Naujas todėl, kad mūsų kariuomenei G-36 sukomplektuotas Lietuvoje, atliekant bandymus, atsižvelgiant į poreikius ir optimaliai pritaikant ginklą prie įvairių sąlygų. Išanalizuotos ir anksčiau karių išsakytos pastabos. Šautuvas tapo gerokai universalesnis nei jo pirmtakai.

Kaip norvegas tapo lietuviu

Norvegijos ginkluotosios pajėgos vienos pirmųjų įsigijo G-36. „Heckler & Koch” pagamino partiją G-36 KA2 specialiai Norvegijai. Jis panašus į G-36 KV, tik truputi ilgesnis vamzdis (apie 5 cm) ir visiškai kitokia buožė. Ji atlenkiama, kaip ir visų G-36 modelių, tačiau jos ilgis reguliuojamas. Dėl ilgio reguliavimo mechanizmo konstrukcijos užlenkus buožę uždengiama tūtų išmetimo anga ir po pirmo iššauto šūvio tūtelė neišmetama lauk. Kai kuriems šauliams trukdo nepatogus kampas, kuris atsiranda buožę pailginus – ji nemaloniai remiasi į skruostą. Taigi komplektuojant lietuviškąjį G-36 pirmiausią buvo atsisakyta nepatogios buožės. Atsisakyta standartinio optinio taikiklio, kuris nepasiteisino dėl gamtinių sąlygų mūsų šalyje. pasirinktas optimalesnis variantas – metalinis rėmas su sumontuotais paprastais, bet patikimais metaliniais taikikliais, sukurtais specialiai lietuviškiesiems G-36 pagal darbo grupės užsakymą ir jos nariams dalyvaujant. Taikikliai integruoti į ilgą „Picatiny” pavažą, ant kurios galima tvirtinti pasirinktą įrangą – optinius, naktinius, holografinius ir kitokius taikiklius. Plastikinis apsodas pakeistas lengvo metalo lydinio apsodu, su pavaržomis iš keturių pusių. Ant jo vienu metu galima tvirtinti taktinę rankeną arba atramines kojeles, prožektorių, lazerinius žymeklius, žodžiu viską, ko reikia kariui. Šitaip be jokio vargo galima sukomplektuoti pažangų taktinį ginklą, su visais reikiamais priedais. Žinoma reikia juos turėti…

Tarsi žaidžiant su „lego” kaladėlėmis, gimė visiškai naujai sukomplektuotas G-36 KA-4

Šaudymas ir balistika

Ginklas yra ergonomiškas. Jis patogiai guli rankose, yra lengvas, lengvai pasiekiamas keitiklis. Jo klasikinė kompozicija greitai perprantama, ypač jeigu prieš tai teko šaudyti tik iš karių draugiškai pravardžiuojamo „irklu” AK-4 (G-3). Atatranka nedidelė, lengvai kontroliuojama. Taisyklingai laikant ginklą galima iššauti gražų dupletą iš 30 metrų, o pasitreniravus – ir iš dar toliau. Naudojant taktinę rankeną lengviau kontroliuoti atatranką, dupletas išeina dar glaustesnis. Be to, užkaitus apsodui, tai nutinka intensyviai šaudant, rankena tampa patogiu priedu išvengti prisilietimo prie karštų dalių. Tūtelės lekia netoli ir su nedidele energija, todėl nėra pavojaus sužaloti greta gulintį draugą. keitiklis ir užtaisymo rankena yra pritaikyti tiek kairiarankiui, tiek ir dešiniarankiui šauliui. Be to, tūtelės nekliudo veido šaudant kairiąją ranką.

Šautuvas yra gana taiklus. Iš 100 metrų šaudant taiklia ugnimi pradaužų grupė telpa į 5-6 cm. Iki 400 metrų visi šūviai kliudo 11-ą taikmenį. Uždėjus atramines kojeles ir naudojant optinį taikiklį taikmenys kliudomi ir iš 500 metrų atstumo. Kojeles lengva uždėti ir nuimti. Prireikus galima užlenkti, kad netrukdytų judėti. Tai visiškai tenkina pėstininkų ginklo poreikius.

Naudojant patikimą optinį taikiklį, atramines kojeles ir „match grade” šaudmenis, galima pasiekti ir 1 MOA tikslumą iš 100 metrų, o maksimalų efektyvų nuotolį padidinti iki 600 metrų. Tai galėtų būti taikliųjų šaulių naudojama versija, kuri padėtų atpažinti ir taiklia ugnimi naikinti taikinius mieste ir mūšio lauke, kur yra civilių ir kliūčių, dalinai užstojančių taikinius.

Pasirenkant šaudmenis reikia atsižvelgti į ginklo vamzdžio konstrukcijos savybes. G-36 graižtvų žingsnis yra pritaikytas sunkiai kulkai (80-85 granų, apie 5,5 g). Šiam šautuvui visiškai netinka senieji JAV gamybos šoviniai M193, kurie pritaikyti Vietnamo karo laikų automatiniam šautuvui M-16A1. Šaudant šiais šoviniais su G-36 rezultatas gali labai nuvilti – jau už 200 metrų sklaida ir derivacija yra labai didelė. Dar blogiau – dalis kulkų į taikinius pataiko šonu, o tai reiškia, kad jos nebelekia tiesiai, vartosi.

Patikimumas

Gležnai atrodantis G-36 KA4 yra ne toks jau gležnas, kai pradedi jį kankinti įvairiomis ekstremaliomis sąlygomis. Jis atlaikė tikrai rimtus išbandymus.

Šiuo ginklu be valymo ir papildomo tepimo buvo iššauta 15 tūkstančių šūvių. Ginklas vis dar patikimai veikė, nestrigo. Bandant pasiekti 20000 ribą, ginklas pradėjo strigti (tai susiję su tūtos neištraukimu iš lizdavietės). Reikia pripažinti, kad retas ginklas atlaikytų tokius krūvius be priežiūros. Tai vienas iš svarbiausių faktorių kiekvienam kariui.

Ginklas nebijo vandens, nelabai jautrus smėliui ir purvui. Jis buvo velkamas per smėlį 20 metrų, užtaisomas ir juo šaudoma. Į vidinius mechanizmus smėlio nepateko, todėl ginklas veikė be sutrikimų. Labai griežtai buvo tikrinamos dėtuvės – metamos į smėlį, sniegą, užtaisomos nešvariais, į sniego ir smėlio mišinį išbertais šoviniais. G-36 dėtuvių patikimumas stebino, jos veikė net ir atlaikiusios tokį, regis, žiaurų išbandymą.

Ginklą išmetus ant žemės, jis neiššauna. G-36 KA-4 buvo numestas nuo šarvuočio M113 su išjungtu saugikliu ir šoviniu lizde, tačiau neiššovė.

Intensyviai šaudant ginklu, pradeda kaisti apsodas. Tai nedidelė bėda, naudojant plonas pirštines. Bandymų metu buvo šaudoma gana intensyviai tiek pavieniais šūviais, tiek papliūpomis, tačiau gedimų nenustatyta. Vis dėl to viename iš dalinių atsirado meistrų, kurie sugebėjo išlydyti G-36 apsodą. Na, automatinsi šautuvas – ne kulkosvaidis, reikia jį patausoti, naudoti protingai. Juk pasistengus galima išlydyti ir kulkosvaidžio vamzdį. Iššovus su kulkosvaidžiu daugiau kaip 700-800 šūvių nenutrūkstama ugnimi, vamzdis tampa raudonas ir aušdamas pavirstą į gyvatuką. Ką jau kalbėti apie automatinį šautuvą.

Tai dar ne viskas, ką teko patirti ištvermingajam G-36, tačiau ir jau minėtų išbandymų pakanką, kad įsitikintume ginklo patvarumu ir patikimumu.

Galimybės naudoti šiuolaikines technologijas

G-36 KA-4 turi sumontuotą ilgą „picatiny” pavažą, ant kurios yra galimybė tvirtinti rinkoje siūlomus optinius, holografinius taikiklius, juos kombinuojant su naktinio matymo prietaisais. Ant ginklo galima tvirtinti infraraudonųjų spindulių įrangą, kurią galima efektyviai pritaikyti mūšio naktį sąlygomis derinant su naktinio matymo prietaisais, žymėti taikinius kovos lėktuvams ir sraigtasparniams. Šiuolaikiniai lazeriniai žymekliai gali apšviesti taikinį net už kelių kilometrų. Tokia įranga suteikia galimybę pataikyti į taikinį tamsoje net nepakėlus ginklo prie peties, tiesiog nukreipiant plika akimi nematomą spindulį į taikinį ir paspaudžiant nuleistuką. Reikia turėti omenyje, kad IR spindulių dažniai turi būti suderinti su koalicijos ir savų pajėgų naktinio matymo prietaisais, kad juos visi, kam reikia, matytų. Yra galimybė naudoti mūšiuose patikrintą EOTEC, AIMPOINT, INSIGHT TECHNOLOGIES įrangą, kuri brangi, bet patikima. Ką reiškia pinigai, jei mes galime išsaugoti karių gyvybes, suteikdami jiems pranašumą mūšio lauke?! Beje, kiekvienas JAV pajėgų pėstininkas (ką jau kalbėti apie specialiąsias pajėgas) jau turi tokias priemones ir sėkmingai jas naudoja mūšiuose Irake ir Afganistane.

Taigi, be jokios abejonės, Lietuvos kariuomenė bus apginkluota moderniu, universaliu ir patikimu ginklu.

G-36 brolių latvių (gerokai mus lenkiančių karyboje 🙁 ) rankose:

Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 5