2009 04 16

Karo mokslai žaliajame pragare

Manauso mokymuose dalyvauja labiausiai patyrę specialiųjų tarnybų karininkai iš viso pasaulio. Niekas negali sužinoti jų pavardžių, todėl čia tampa tik numeriais. Nors dalyvavę daugelyje pavojingų akcijų, kai kurie džiunglių neištveria fiziškai, kitiems sutrinka psichika. Čia gali išverti tik geriausieji.

Selva – taip ispaniškai vadinamas tropikų miškas, viena labiausiai netinkamų žmogui vietų. Čia, pačioje Brazilijos džiunglių širdyje, veikia CIGS – specialiųjų dalinių karininkų mokymo centras. Šitame žaliajame pragare palūžta net kiečiausi vyrai. Pasakoja buvęs kursantas, dabar centro instruktorius.

Vadas, glostydamas ant pavadžio laikomą jaguarą, centro talismaną, perspėja instruktorių: „Galbūt kai kuriems mūsų metodai pasirodys per mažai humaniški, bet privalote įsisąmoninti, kad džiunglės nesigaili skystablauzdžių. Išmokysime jus kelių dalykų, kurie ne tik padės likti gyviems, bet ir įveikti priešą. Neslepiu, jog be paliovos varginsime jus, didinsime spaudimą, darysime viską, kad pasiektumėte ištvermės ribas. Daugeliui tas selvos kario grūdinimas bus pragaro prieangis. Jus išgelbėti gali tik nepaprastas ryžtas ir geležinė ištvermė. Ponai karininkai! Linkiu sėkmės!“

„Seel! Vaa!“- garsiai skanduoja trys dešimtys vyrų kamufliažinėmis uniformomis be antpečių ir kitokių skiriamųjų ženklų. Kursantas yra tiktai numeris, kuris aiškiai matomas ant galvos apdangalo. O „selva!“ arba „klausau!“ – tradicinis CIGS atsakymo šūksnis. Esame Centro de Instrucao de Guerra na Selva (kovos džiunglėse mokymo centre), geriausiame ir reikliausiame pasaulyje specialiajame centre, rengiančiame efektyviai veikti priešiškame žmogui „žaliajame pragare“. Centro mokymo realijos prilyginamos elitiniam reindžerių kursui amerikiečių Fort Beninge.

Esame Manause, pačioje Amazonės džiunglių širdyje, kur Rio Negras įteka į Amazonę. CIGS iš pradžių buvo organizuotas pagal amerikiečių Jungle Warfare Centre (karo džiunglėse centro) Panamoje modelį. Per trumpą laiką jo programoje buvo padaryta tiek originalių sprendimų, pritaikant programą Amazonės sąlygoms, kad Brazilijos mokymo centras pralenkė amerikietišką modelį.

Prieš keliolika metų čia įgijau pirmuosius įgūdžius. Dabar kartu su vietiniais instruktoriais vedu užsiėmimus elitinių antiteroristinių dalinių karininkams, dalyvaujantiems tarptautiniame mokymų cikle įvairiose geografinėse platumose. Čia jie žmonės be veidų. Negalima minėti jų pavardžių. Net šalys, iš kurių atvyksta, laikomos paslaptyje. Kaip ir regionų, kuriuose tobulinasi, pavadinimai. Oficialiai žinoma tik tiek, kad visi yra dalyvavę įkaitų vadavimo operacijose ir kad vis brutalesni teroro aktai verčia specialiąsias tarnybas mokytis veikti sunkiausiomis klimato sąlygomis.

Kaimanų ir anakondų draugijoje

Katorgiškas žygis su dvidešimties kilogramų krūviu, rodos, niekada nesibaigs. Susilieję su aplinka, brendame per igarape – apgaulingus liūnus. Kai pajuntame žemę po kojomis, kopiame į skardžių aukštumas arba smunkame iki kelių į nuvirtusių medžių sutręšusius kelmus. Dygliuoti vijokliai drasko rankas; įdrėskimai gali pavirsti sunkiai gyjančiomis žaizdomis ir grėsti rimta infekcija. Mus supa nepermatoma selva – prieblandoje skęstantis tropikų miškas: pilnas chaotiškos žalumos masės, šliaužiojančių žalčių ir spiečiais pakibusių godžių vabzdžių; jie gelia net per prakaitu permirkusius drabužius. Nuo šakų už apykaklės krintančios juodos skruzdėlės kanda be gailesčio, o nepakenčiamai tvankus ir tankus kaip šiltnamyje oras laipsniškai iščiulpia mūsų jėgas ir verčia iš koto. Vienatvė, jokios logistikos, perkrovos, šleikščios higienos sąlygos, įtampa – visa tai sukelia nerimo pojūtį šiame izoliuotame pasaulyje.

Džiunglėse srūvantis prakaitas negaruoja, taigi šiluma iš organizmo nepasišalina. Štai jau antras šiandien išsekintas kursantas, kietuoliu laikytas „varliaėdis“, kuriam prireikė medicinos pagalbos. Neapsieita be lašelinės. Prancūzas sugniuždytas; negali patikėti, kad arkliška jo sveikata sušlubavo. Jis autoritetas kolegoms, kurie akimirkai stabteli paremti moraliai. „Varliaėdis“ aukštos klasės specialistas. Akmeninis veidas ir masyvus smakras būdingi energingam charakteriui. Tikrai nepaprastai tikslus ir ryžtingas akcijos metu. Bet nepalenkiamas jo charakteris neatlaikė, gamta gali suriesti didžiausią kietuolį…

Iki stažuotės pabaigos ištvers daugų daugiausia pusė. Kiti – net jeigu palaužti ne ryžto stokos, o dezinterijos ar drugio – bus pašalinti iš kurso ir jausdamiesi pralaimėję nešlovingai sugrįš į savo dalinius.

Iš pradžių visi turi įsisavinti daug teorijos, o vėliau turi tas žinias paversti veiksmu. Nė vienas kursantas nežino kas jo laukia. Reikia išmokti orientuotis džiunglėse, pelnyti čiabuvių pasitikėjimą, atpažinti valgomus palmių pumpurus, susiręsti slėptuvę, užtikrinančią galimybę pailsėti ir t.t.

Numeris 19, visada veiklus ir paslaugus italas, persipjovė ranką aštriu kaip skustuvas lapu. Sužeistajam puolė padėti seržantas Jorge. Sustabdė kraujavimą, pridėdamas prie žaizdos šviežią voratinklį, po to pabarstė tą vietą surinktomis skruzdėlėmis, kurios puikiai tinka žaizdoms gydyti, nes žanduose turi antibiotinių substancijų, apsaugančių nuo infekcijos. Metisas, išaugęs tarp indėnų prie Rio Negro intako, džiunglėse jaučiasi kaip žuvis vandenyje.

Slėptuvės statymas užima daug laiko, bet ji turi būti patogi pailsėti po dienos darbų. Ir šio užsiėmimo metu neapsieita be nedidelio incidento. Pjaudamas šakas „kazokas“ užmynė širšių lizdą, jos pradėjo jį pulti. Neprarasdamas savitvardos kursantas šoko nuo aukšto skardžio į upę. Skausmingų įgėlimų žymės vis dėlto aiškiai matomos deformuotame veide. Didžiausią grėsmę nesvetingose džiunglėse žmogui kelia visai ne laukiniai žvėrys, o vabzdžiai, platinantys pavojingas ligas.

Tankus ir drėgnas oras iš lėto išsunkia jėgas, sukausto ir paralyžiuoja judesius. Prakaitas, sumišęs su vabzdžius atbaidančiu skysčiu, degina akis. O turime eiti taip tyliai, kad galėtume nepastebimai prasiskverbti į priešo teritoriją. Tas sėlinimas turbūt niekada nesibaigs. Per pirmą valandą įveikėme tik penkis šimtus metrų. Slidus takelis skardžiu atima norą gyventi.

Pagaliau komanda „pirmyn!“ Mokomosios amunicijos salvės pragariškai triukšmingos. Visiems atrodo, kad užduotį įvykdėme, bet instruktorius mano kitaip: „Trūko netikėtumo elemento. Po pusvalandžio pakartojimas.“ Visas vargas veltui. Ir tik geležinės valios ir motyvacijos pastangomis trečiu mėginimu pasiekiame tikslą.

Saulei nusileidus atogrąžų miškas atgyja – skamba įvairiausių garsų simfonija. Nemaloniai dirginantis ausį beždžionių rėksmingumas persipina su viliojančiais paukščių šūksniais ar uždususiais nematomų žvėrių atbalsiais. Iš už juodos džiunglių sienos sklinda įtartini šnaresiai; įkyrios mintys susitelkia į įsivaizduojamus pavojus, sukelia nepagrįstą nerimą. Vaizduotė verčia žmogų be paliovos įtemptai budėti; įtampa prasisklaido tik švintant.

Ne visi pasiekia bazę numeris 2

Pagaliau turime išmėginti kursantus „tiesos kriterijumi“. Vyrus mažomis grupelėmis išsklaidėme selvoje ir priminėme: „Jei norite gauti kurso sertifikatą, turite per 48 valandas prisistatyti bazėje numeris 2.“

„Kartais manydavau, kad nebeištversiu iki galo, kartą buvo nutrūkęs filmas“, – prisipažįsta italas „Maksy“. Visiškai išsekę, vabzdžių sugelti, dvokiantys prakaitu ir nuo purvų limpančiomis prie kūno uniformomis, pusiau sąmoningi stipriausieji atsivelka į bazę. Kiekvienas būna netekęs nuo trijų iki šešių kilogramų. Numerio 6 pėdos apverktinos būklės, vien tik pūslės ir kraujas. Sportiškas „Drugelis“, rusas iš super elitinio dalinio „Beta“, turintis daugiau kovinės patirties negu bet kuris kitas tame kurse, per stebuklą išvengė hipertermijos – šilumos smūgio dėl ilgalaikės intensyvios įtemptos veiklos kaitroje. Vidurdienį truputį skundėsi dėl šleikštulio ir galvos svaigimo, bet labiausiai dėl kojų ir rankų raumenų mėšlungio, kuris paaštrėjo netekus per daug druskos. Skausmo iškreiptu veidu jis vis dėlto ėjo iki galo. Ne visi baigė pragaro kursą. Nors fizinė kondicija neprasta, trims karininkams sušlubavo psichika, jie palūžo sekinančio etapo pabaigoje. Dar keturi išgyveno tikrą dramą – neatsistojo į elito gretas, nes koją pakišo sveikata.

Stažas Manause – tai nobilitacija. „Selva sugeba sugniuždyti stipriausio žmogaus asmenybę, bet jūs įrodėte savo vertę, peržengėte patys save. Didžiuojuosi jumis“ – pabrėžia CIGS vadas, pulkininkas Gustavo de Souza Abreu kurso baigimo šventėje. Geriausias kursantas apdovanojamas prestižine „džiunglių kovotojo“ mačete su numeriu 0055. Pirmą kartą centro istorijoje ją pelnė svetimšalis.

Osvaldas ALEKSA
Balsas.lt


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 0
2009 04 06

FaceBook

Ar žinojai, kad radijui prireikė 38 metų pasiekti 50 milijonų klausytojų?
Ar žinojai, kad televizijai prireikė 13 metų pasiekti 50 milijonų žiūrovų?
Ar žinojai, kad internetui prireikė 4 metų, pasiekti 50 milijonų vartotojų?
Ar žinojai, kad Facebook prireikė 2 metų pasiekti 50 milijonų vartotojų?

Pastaruoju metu daug tinklaraštininkų agituoja pereiti iš, tarkim, Lietuvoje mylimiausio ir tuo pat metu nekenčiamiausio portalo One.lt į FaceBook 🙂 Paagituosiu ir aš 😀

Nors FaceBook nėra man jokia naujiena, ten bent porą metų jau registruotas, tad negaliu krykštauti šviežiais atradimo džiaugsmais. Tačiau kaip tik pasistengsiu pateikti subrandintų faktų ir įvertinimų, kurie galbūt padės Jums pasirinkti teisingai 😉

Anksčiau ne tiek daug naudojausi FaceBook galimybėmis, tiesiog buvau registruotas kaip ir kituose socialiniuose tinkluose, nes esu va toks socialus žmogus 🙂 ir manau, kad „jei tavęs nėra internete, tavęs nėra visai” 😀 O dabar naudoju šį portalą vis daugiau ir daugiau, jis tampa pagrindine draugus, veiklas ir projektus jungiančia priemone, todėl su laiku baigiu ten galutinai „persikraustyti” ir dar kitus tempiuosi paskui 🙂

O-ne.lt naudojausi nuo kokių 2001 metų vien todėl, kad kažkada buvo 10 nemokamų sms 8) Paštu niekad ten nesinaudojau, nes net toje „senovėje” jau webmail.delfi.lt ar HotMail siūlė kur kas kokybiškesnį nemokamą servisą. O dingus tiems nemokamiems sms, dingau ir aš iš one.lt – kokiais 2005 metais išsitryniau anketą. Vėliau, 2007 metais vėl užsiregistravau… dėl galimybės susisiekti su menkai prakutusiais internete pažįstamais, kurie nesinaudojo Skype, Frype ir pan, o kažkodėl „socialinosi” one.lt užgimusioje „draugų” terpėje 🙁

Nuo pat pradžių bene viskas one.lt „drauguose” pasirodė dideliu sh… Fake anketos, vaikigalių kalba, plikiavimas vardan populiarumo ir t.t. Žodžiu, žemiausias socialinio bendravimo ir pop`so lygis 🙂 Na, bet kaip kai kurie draugai sako, nebūtina juk prasidėt su tais priedurniais aplinkiniais 🙂 Užteko parašyti ar gauti kelias žinutes reikiamiems žmonėms, sudalyvauti keliose teminėse „diskusijose” (nors tų purvynų liežuvis nesiverčia vadinti diskusijų forumais… (evil)).

One turėjau bene 200 „draugų”, kuriuos pažinojau realiai ir retomis išimtinis tik virtualiai, mano dedamos foto buvo gerai vertinamos, menkai pažįstami žmonės mane „sveikindavo” su gimtadieniu ir t.t. Tai kame bėda? Kodėl visi „bėgu” į FaceBook? 🙂

Gal dėl to – http://www.cha.lt/2008/01/02/faktai_apie_onelt.html ? 😀 O gal šiaip neapsikenčia vien buvimo „greta” visų tų one`inių „gyventojų”, kurių vardai „Kyshkutis 69”, iš miesto „Tavo lova” ir kurių svarbiausi gyvenimo interesai yra „30 y 30” ir „Parashyk zjuiki y forumiuką ;~*~~~**~~” (swear)

O kuo geriau FaceBook`as? Tarkim… viskuo 🙂 Pirmiausia, tai realus socialinių tinklų junginys, kuriame visi patogiai vienijasi ir bendrauja pagal savo universitetus, miestus, darbovietes ar klubus, pomėgius. Antra, ir kas labai man asmeniškai patiko, kad normalūs žmonės FaceBook`e yra SAVIMI ir juos galima pažinti iš foto, iš pavardės! O tai didelis pliusas mano akims, nes daug kartų esu minėjęs kaip nemėgstu to internetinio apsimetinėjimo ir kaukių 🙁
Trečia, FaceBook viskas nemokama (rock) Bent kol kas. O jei kada taps mokama – mokėsiu. Nes už gerą servisą (kaip tarkim Google Inc produktus ir technologijas) negaila kelių ar keliolikos $… Kol o-ne.lt vaikigaliai krauna milijonus savininkams už BET KĄ – nori įsidėt foto, siųsk sms, nori siųst dovanėlių draugams, mokėk, nori būti gražus ar populiarus , mokėk 😀 Tai… šlykštu… (puke)

Tuo tarpu FaceBook galite turėti ištisus fotokatalogus ir talpinti daug asmeninių ar kažkokios veiklos, renginių nuotraukų, įkelti ar iš, tarkim, YouTube prijungti video siužetus, dalintis su draugais įdomiomis ir naudingomis nuorodomis, kurti pomėgių ar kažkokių veiklų, daiktų fanų grupes, renginių informacinius puslapius ir t.t. Nežinau, gal sunku suprasti apie ką aš čia, kas tai ir kuo tai geriau kol nepabandėte 🙂 Tačiau jei Jūsų interesai platesni nei vien įsidėti gašlią foto vardan „30 y 30” :D, mėgstate gauti ar Jums reikia skleisti info apie kažkokius projektus, idėjas, vienyti draugus įvykiams ir renginiams, o jiems įvykus – patogiai ir greitai pasidalinti vaizdo medžiaga, diskusijomis ir komentarais, FaceBook kaip tik Jums 😉

Apleisdamas one.lt, brukštelėjau trumpą žinutę visiems savo pažįstamiems, kad kiečiu į FB 🙂 Apie 10 atėjo (party) tad galiu didžiuotis nuveiktu propagandiniu darbu. Po šios publikacijos manau ateis dar kažkas 🙂 Tad jei mane pažįstate vardu ir pavarde, veidu o ne iš apkalbų ir prietarų, tuomet prisijungę prie FB lengvai rasite ir kvieskite draugauti, mielai pasveikinsiu tapus normaliausios šiai dienai bendruomenės internete nariu 🙂 O jei dar būsite „išsigelbėję” iš o-ne, pasveikinsiu dvigubai 😀


Internetas, informacinės technologijos, e-Projektai    Komentarų: 8
2009 04 05

Interneto karaliai ir elgetos

Ką bendra turi legendinis Odisėjas, apsimetęs elgeta, ir šiuolaikiniai internautai, besidangstantys kaukėmis ir slapyvardžiais?

Pasibaigus Trojos karui Odisėjo kelionė namo, turbūt prisimenate, truko dešimtį metų. Po daugybės tekusių sunkių išbandymų jis pagaliau grįžo. Tačiau tai dar nebuvo laiminga pabaiga. Grįžęs Odisėjas, padedamas Atėnės, apsimeta elgeta ir pasiprašo prieglobsčio pas vieną iš savo tarnų. Kodėl verčiu prisiminti šį literatūros šedevrą? Todėl, kad VIII amžiuje prieš mūsų erą Homero sukurta epinė poema „Odisėja“ tik dar labiau paryškina įvairiais laikais gyvenančių žmonių panašumus – nuslėpti savo tapatybę dėl įvairiausių priežasčių buvo būdinga visais laikais, tik technologijos ir motyvai skyrėsi.

Psichologijos veidrodis

Tiriant šiandienos reiškinius, pažvelgti į tolimą tolimą žmonijos praeitį visada pravartu. Šį kartą tai padaryti paakino Tomas Kajokas, medicinos daktaras, psichoanalitikas psichoterapeutas, privačios Vilniaus toksikologijos klinikos gydytojas toksikologas, laisvalaikiu besidomintis tuo, kas vyksta lietuviškoje interneto erdvėje ir renkantis medžiagą būsimiems psichoanalitiniams apibendrinimams.

Daugelis žmonių, rašančių savo tinklaraščius ir dalyvaujančių diskusijose, yra nežinomi ar žinomi tik artimiausiam draugų dienoraštininkų būriui dėl to, kad slepiasi už šešėlių, kaukių, slapyvardžių. Viduramžiais ar dar ankstesniais laikais žmonės taip pat mėgdavo keisti savo tapatybę – kai kas važiuodavo iš miesto į miestą ir prisistatydavo kita pavarde, galėdavo atkeliauti nežinia iš kur ir apie save pasakoti ką panorėję, karaliai persirengdavo elgetomis ir eidavo į gatves norėdami sužinoti, kuo gyvena miestiečiai, ką jie kalba apie karaliaus valdžią, kokios nuotaikos vyrauja.

„Dabar toks metas, kai pagal asmens kodą apie žmogų galima sužinoti beveik viską – ir ne tik apie jį, bet ir apie artimuosius. Žmogus nebeturi jokios paslapties. Gyvenimas po didinamuoju stiklu psichologiškai kartais labai išvargina, – įsitikinęs p. Kajokas. – Tinklaraštininkai atspindi labai seną tradiciją – pasislėpti už kaukės, tapti nežinomam ir pakeitus tapatybę stebėti gyvenimą, žmones ir įvykius. Todėl negalima teigti, kad noras dangstytis kaukėmis atsirado kompiuterių amžiuje. Tinklaraščiai yra tokia vieta, kokią mes su nostalgija anuomet žinodavome esant Londone – apie parką, kuriame kas panorėjęs galėjo laisvai reikšti savo asmeninę nuomonę arba užrašyti ir pakabinti popieriaus lapą su savo mintimis. Dabar tokia vieta yra internetas.“

Internetas labai įvairus ir jame rašantys žmonės taip pat, todėl p. Kajokas nerizikuotų vertindamas šį reiškinį visko krauti į vieną pintinę. Internete galima rasti visą žmogiškosios psichologijos spektrą: dalis jų – neurotiškos asmenybės, žmonės, kamuojami įvairiausių vidinių konfliktų, turintys psichologinių bėdų, tačiau didelė dalis dėl įvairiausių priežasčių siekia vienintelio tikslo: dangstantis kauke, slapyvardžiu, inkognito, reikšti tikrąją savo nuomonę. Tai gali būti aktualu aukštiems pareigūnams, diplomatinių tarnybų atstovams, suvaržytiems įvairių protokolo taisyklių, normų. Slapyvardis tokiems asmenims suteikia galimybę pareikšti kitokią nuomonę, negu žmogus privalėtų kalbėti paisydamas savo pareigų. Internetinis slapyvardis gali būti reikalingas tada, kai realiame pasaulyje tenka riboti savo nuomonės reiškimą. Slapyvardžiai, kaukės, kurios padeda slėptis, psichoanalitiko teigimu, išduoda žmogaus norą būti kuo nors, turėti panašių savybių, priskiriamų kaukei, kuria jis dangstosi.

Jei žmonės vienijasi apie kokią nors politinę, pilietinę idėją, jiems visiems patinka šunys arba tatuiruotės, nieko bloga čia nėra, – sutariame su pašnekovu. Kompiuteriai, kaip ir kitos naujosios technologijos, padeda greitai, beveik tą pačią sekundę, apsikeisti svarbia informacija, sužinoti kitų nuomonę ir dėl to daugybei žmonių toks bendravimas priimtinas, juk atsakymo sulauki po kelių akimirkų.

Interneto ekshibicionistai

Internetas – puiki terpė psichologiniam ekshibicionizmui vešėti. „Kai kurie komentatoriai dalyvauja visuose įmanomuose forumuose, tinklaraščiuose ir visur palieka savo falinį pėdsaką, – tokia p. Kajoko stebėjimų išvada. – Dažniausiai tai vyrai. Jų komentarai visada su seksualine potekste – jie vartoja necenzūrinius žodžius, kartais tiesmukai, kartais kiek pridengia, įžeidinėja. Jų kalbose vyrauja truputį iškrypėliška nuotaika. Būdinga tai, kad tie patys komentarai kartojasi visose svetainėse. Toks žmogus siekia parodyti visur vis tą patį „daiktą“, nes nieko daugiau negali pasakyti, jokių argumentų neturi.“

Internetiniai ekshibicionistai gali būti iš tiesų intelektualūs, protingi ar bent jau sudaryti tokių žmonių įspūdį. „Kolekcionuoju jų pasisakymus ir matau tai, kas akivaizdu, – jie apsiskaitę, išmano istoriją, domisi politika, bet kažkuriuo momentu vis tiek pademonstruoja savo seksualinę neapykantą ar seksualinę lyg ir potenciją“, – pažymi medikas. Psichologiniai ekshibicionistai labai užgaulūs. Kai kurie iš jų nuolat rašo komentarus kitais slapyvardžiais ir taip sudaro įspūdį neva koks nors reiškinys yra paplitęs. Vienas interneto komentatorius, kurį psichoanalitikas stebi pagal IP adresą, įvairiuose portaluose yra pasireiškęs 400 kartų. Jis yra visiškas anonimas. Savo komentarus deda į skirtingas svetaines. Toks tiražavimas ir yra organas, kurį jis visiems rodo. Jo komentaruose dažnai rasi paniekinamą žodį „pydaras“. Būdinga, kad tokie žmonės yra homofobiškų pažiūrų. Psichologinį pasitenkinimą ir malonumą jie taip pat jaučia bei provokuoja ir kitus taip pat elgtis – parodyti, ką turį. Tokie žmonės ir patys suvokia, kad elgiasi ne visai gerai. Jų gyvenime įvykus kokiems nors pozityviems dalykams, išsisprendus vidinėms problemoms, jie gali tuo nebeužsiimti ir išnykti iš komentatorių rato.

Visi puikiai žinome – internete labai daug neapykantos. Kodėl dauguma komentarų dergiantys kitą? Psichoterapeuto stebėjimų rezultatai leidžia teigti, kad kitus dažniausiai nuolat plūsta tie patys žmonės. Jie neturi vieno priešo, o puola visus – nuo politikų iki žmogžudžių. Šie žmonės kažkokią savyje slypinčią neapykantą arba savo santykį su visuomene demonstruoja kiekviena proga. Anksčiau, kai nebūdavo interneto, visokių užrašų atsirasdavo ant tualetų sienų – dabar šie rašinėtojai persikėlė į internetą. „Bjauriai rašančiųjų nėra tiek daug, kaip gali pasirodyti, bet jų bjaurastis skleidžiama aktyviai ir sudaro gausos įspūdį. Nuolat tai daro keli šimtai, na, gal vienas kitas tūkstantis, bet tikrai ne visa Lietuva“, – į kritiką reaguoti blaiviai siūlo p. Kajokas.

Tikrasis agresyvumas dažniausiai liejamas nepasirašant jokiu nuolatiniu slapyvardžiu ar vardu. Dažniausiai neapykanta neargumentuojama, ji tiesiog išspjaunama, išmetama. Taip patenkinamas komentatoriaus poreikis pasitaškyti savo viduje susikaupusiais purvais. Dalis žmonių geriau jaučiasi tada, kai mušasi. Jie stengiasi išprovokuoti kokią nors paties kritikos taikinio, pavyzdžiui, straipsnio autoriaus, reakciją. Jie laukia, kad įžeidimas paveiks. Kartais vieni komentatoriai ima puldinėti kitus, lygiai su tokiu pat įniršiu, su kokiu kritikavo straipsnio autorių. „Įžeidaus, argumentais nepagrįsto kritiško komentaro tikslas yra sukelti kokias nors neigiamas pasekmes tam, kuris įžeidinėjamas arba neargumentuotai puolamas, – net neabejoja gydytojas. – Tai yra lyg atpildo akcija, noras už ką nors atkeršyti – labai dažnai ne už blogus, o kaip tik už gerus darbus, už talentą. Žmonės, kurie linkę elgtis asocialiai, nesvarbu – gatvėje ar internete, – siekia destrukcijos.“

Argumentuotai suformuluotas nepasitenkinimas, konstruktyvi kritika ir tokia pat reakcija į ją gimdo pozityvius veiksmus – galbūt atsakomąjį straipsnį, kuriame analizuojama ir kita problemos pusė, galbūt inicijuojama kokia pagalbos akcija, argumentuotos pastabos protingam žmogui padeda tobulėti, žinoma, jei kritikuotojo toks tikslas, o ne puolimas dėl puolimo.

Vienareikšmiškai pasakyti, kad aktyvus gyvenimas internete yra geras ar blogas reiškinys, negalima. Internetas atveria naujų pažinčių vartus, virtualiai susitinka žmonės, kurie gyvenime niekada negalėtų to padaryti, tai padeda rasti bendraminčių siauroje profesinėje srityje, įsijungti į bendruomenę, kurioje visada gali gauti atsakymą, palaikymą. Kai kam internetas – vienintelis langas į gyvenimą, pavyzdžiui, neįgaliems žmonėms. Namie vaikus auginančios mamos keičiasi joms labai svarbia informacija ir tai yra puikios internetinės bendruomenės pavyzdys.

„Daliai žmonių, jaučiančių socialinę baimę, internetas tarsi padeda paskraidyti lėktuvu neįlipus į lėktuvą, – vaizdingai apibūdina p. Kajokas. – Vis dėlto intensyvus gyvenimas virtualybėje gali būti požymis ir to, kad gyvenime stinga tikrų vertingų kontaktų. Jei būtų kitaip, tiesiog netektų tiek daug laiko leisti prie kompiuterio. Jei žmogus dienų dienomis nesitraukia nuo ekrano, tai gali reikšti, kad jo gyvenime yra vienokia ar kitokia krizė. Kodėl šios durys pasidarė geresnės už tas, kurios atsidaro į gatvę?“

Visai neseniai svarstėme – ar televizija nukonkuruos kino teatrus? Nenukonkuravo. Kino salės pilnos žiūrovų. Svarstoma, ar popierines knygas pakeis elektroninės? Ar vietoj popierinių laikraščių skaitytojai rinksis elektroninį jų variantą? Ar virtualus gyvenimas išstums pašnekesius prie keturių akių?

„Internetas – didžiulių pagundų vieta. Tai vieta, iš kurios iš tiesų kartais gali nesinorėti išeiti. Tačiau nemanau, kad daugumai žmonių virtualus gyvenimas pakeistų realų, – į mano paskutinį klausimą atsako psichoanalitikas. – Į tai galima laikinai įnikti kaip kartais įninkama į įvairius dalykus, bet internete išbūti ilgą laiką neįmanoma. Ilgai naršant, persisotinama ir natūraliai atsitraukiama. Jei ne, priežasčių reikėtų ieškoti ne internete, o savyje, savo gyvenime.“

Nelengva suvokti, kad kitiems paleistos strėlės galiausiai turėtų būti atsuktos į save. Savęs atvirai vertėtų paklausti, kodėl virtualus gyvenimas teikia daugiau pasitenkinimo negu realus? Kokie pralaimėjimai, koks nepasitenkinimas savimi skatina ir vėl rengti keršto akcijas prieš kitus? Kodėl virtualūs draugai svarbesni už realiuosius, kuriems gali žiūrėti į akis, matyti jų emocijas ir girdėti juoką? Sąžiningai atsakę į visus klausimus, laimėsite prieš save ir galbūt atrasite aukso vidurio proporcijas tarp virtualaus ir realaus bendravimo.


Internetas, informacinės technologijos, e-Projektai    Komentarų: 0
2009 04 02

Muzika. Be žodžių

Po patrulio dar šiek tiek naktinėdamas su reikalais internete ir ruošdamas vieną publikaciją į GoFast.lt atradau ir užsikabinau už vieno nuostabaus elektroninio muzikos kūrinio,. susiradau iš kur parsisiųsti ir dabar negaliu atsiklausyti sukdamas ir sukdamas n-tąjį kartą reapet (rock)

Išvis dažnai manau, kad žodžiai tik viską (muzikos prasmę? skambesį? jausmą..?!) gadina, todėl labiausiai mėgstu ir dažniausiai klausau elektroninę ar instrumentinę muziką, kaip pvz. bene visa Hans Zimmer, Vangelis ar Jean Michel Jarre kūryba, Mike Oldfield albumas „Guitars” ir pan. O čia naujai atrastas perlas: M83 – Lower Your Eyelids (to Die with the Sun). Mėgaukitės!

😉


Muzika, audio klipai, dainų žodžiai    Komentarų: 0
2009 04 01

Skraidantys pingvinai arba Balandžio 1-oji moderniai

Praeitų metų balandžio pirmosios top pokštas ir BBC „atradimas” – skraidantys pingvinai 🙂 Žiūrį ir praktiškai tiki tuo ką matai:

O vėliau pasižiūri kaip, pasinaudojant moderniomis technologijomis ir specialiaisiais efektai pasiekiamas toks įspūdis, kad praktiškai milijonai žmonių bene įtiki skraidančiais pingvinais 🙂 Šaunu ir ne banalu.


Humoras, pokštai    Komentarų: 1
Puslapiai:«1...72737475767778...94»