Ką šiais laikais reiškia žodis „patriotizmas“? Ar išlaikė jis kadaise jam priskirtą didžią magiškąją prasmę – pagarba, meilė, atsidavimas Tėvynei? Kai kurie Vakarų Europos sociologai mano, kad tai atgyvena, kurią galima keisti sinonimu „sirgalius“.
Dalis tiesos šiuose žodžiuose yra. Kada Lietuvoje suplevėsuoja tautinės vėliavos? Kada gatvėse įsilinksminęs jaunimas skanduoja „Lietuva“? Ogi prasidėjus krepšinio čempionatams. Laikiną bendrumo jausmą sukelia ritualais virtusios pakilios kalbos Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, na, dar Mindaugo karūnavimo dienos proga.
Šveicariškas patriotizmas
Patriotizmo supratimas keičiasi. 1991 metais, minint Šveicarijos Konfederacijos įkūrimo metines, buvo plačiai naudojamas šūkis „Pakaks 700 metų“, o 1992-aisiais EXPO parodoje Sevilijoje Šveicarijos oficialus šūkis buvo „Šveicarija neegzistuoja“. Dienraščio „Neue Zuercher Zeitung“ redaktoriaus nuomone, iš kelių savo kalba, įpročiais ir tautine savimone besiskiriančių kantonų sudarytos šalies vientisumą palaiko itin ištobulinta kompromisų kultūra, bet ne sąmoningas pojūtis esant viena didžia tauta. Užkietėję superpatriotai nėra šiuolaikiški. Bet nešiuolaikiška ir menkinti patriotizmą. Šiuo metu vėl tampa įdomu tai, kas „tipiškai šveicariška“ – tautiniai drabužiai, tautiniai muzikos instrumentai. Galbūt tai mada, o gal „naujojo patriotizmo apraiška“ – lojalumo ir priklausomybės bendruomenei, kuri gyvai domisi pasauliu ir tėvyne laiko vietą, kur gyvenama kartu su kaimynais, jausmas. Prancūzijoje jau propaguojamas visuomenę ir kilmę vienijantis „atvirasis patriotizmas“.
Didžiausi patriotai – amerikiečiai
Tai patvirtina apklausos. Dryžuotai žvaigždėtos vėliavos plevėsuoja prie daugelio amerikiečių namų be jokios progos. Greitkelių pakelės nusmaigstytos transparantais „Dieve, laimink Ameriką“, sunkiasvorių vilkikų buferiai nuklijuoti lipdukais „Didžiuojuosi, kad esu amerikietis“. „Amerika – paskutinė didžiausia pasaulio viltis“, – teigė dar Abrahamas Lincolnas ir tuo nuoširdžiai tiki į šią šalį iš visų pasaulio kampelių plūstantys imigrantai.
Filosofas Michaelis Walzeris savo esė „Ką reiškia būti amerikiečiu“ JAV ypatingumą apibrėžė taip: politinė kultūrinių tautiškumų nacija. Amerikiečiams būdingas „dvigubas identitetas“: viena vertus – jie Amerikos piliečiai, kita – imigrantai. Jiems leidžiama būti kitokiems būtent todėl, kad jie amerikiečiai. Priešingai prancūzų nacionalinės kultūrinės vienybės doktrinai, amerikiečiams leidžiama laikytis savo identiteto ir puoselėti savo papročius bei poreikius. Prancūzų asimiliacijos siekiai Amerikai svetimi, reikalaujama tik laikytis Konstitucijos ir Teisių bilio. Gali būti, kuo nori, kol esi ištikimas Amerikai. Todėl amerikiečiai stebisi europiečių debatais, ar leistina vilkėti burkas, ir draudimais statyti mečetes su minaretais.
Amerikiečių patriotizmas garantuoja, kad įvairialypė visuomenė nesubyrės. Patriotizmas JAV – ideologinė politinės vienybės, kuriai didelį pavojų kelia kultūrinė įvairovė, išraiška. Jo simboliai – vėliava, pasiryžimo paaukoti grupės interesus bendruomenei demonstravimas. Amerikiečių kalboje nėra tėvynės sąvokos, „iš daugelio viena“ – skelbiama didžiajame valstybės antspaude, esančiame ant kiekvieno 1 dolerio banknoto. Dvigubas identitetas užglaisto konfliktą ir kartu jį palaiko. Po stiprinančio bendruomeniškumo jausmą patriotizmo protrūkio, kai įvyksta kokia nors nacionalinė tragedija, tarkime, Rugsėjo 11-osios, eina skirtumus pabrėžiantis etninis atgimimas. Kaip rašo M.Walzeris, „Amerika tebėra radikaliai nesusiformavusi visuomenė, ir šis neišbaigtumas – būdingiausias jos bruožas“.
Amerika – šiuolaikiškumo variklis, tačiau ji aistringai puoselėja senąsias tradicijas, pasireiškiančias vėliavos kėlimo ritualu, išsamiai aprašytu „Vėliavos kodekse“. Liepos 14-ąją – Vėliavos dieną, kai minimos žvaigždėtai dryžuotos vėliavos paskelbimo nacionaline JAV vėliava (1777 m.) metinės, žiniasklaida mielai primena griežtas ir keistokas taisykles, reikalaujančias tautos senąja šlove (Old Glory) vadinamą vėliavą kelti auštant, o saulei leidžiantis nuleisti. Esant blogam orui arba lyjant, vėliavos kelti negalima, nebent naktį, ir tai tik tinkamai apšvietus. Vėliava jokiu būdu negali paliesti žemės. Ši taisyklė tokia griežta, kad taip atsitikus amerikiečiai klausia, ar turi ją sunaikinti, ar pakeisti nauja (tai daryti neprivalu).
Griežtai draudžiama naudoti vėliavą dekoracijoms arba reklamai, dėvėti kaip kostiumą arba vaizduoti ant kokio nors išmetamo daikto, pavyzdžiui, servetėlės. Deja, karščiausi patriotai šių reikalavimų nepaiso. Nusižengė net prezidentas George’as W.Bushas, pasirašydamas ant vėliavos, nors tai draudžiama.
Kad „Žvaigždėmis nusėta vėliava“ yra Amerikos nacionalinis himnas, giedamas pagal senos anglų užstalės dainos melodiją, kritikams – geriausias blaivybės ir patriotizmo nesuderinamumo įrodymas.
Imigrantus nuolat trikdo JAV vėliavos kulto dviprasmiškumas. Greit buvo suvokta, kad viena iš laisvių, kurias simbolizuoja vėliava, – galimybė ją sudeginti protesto ženklan – 2006 metais Senate tai mėgino padaryti respublikonai. Pastaruoju metu tai daroma protestuojant prieš galimą draudimą vėliavą deginti. Ne kartą mėginta tai uždrausti, tačiau Aukščiausiasis Teismas du kartus atmetė šį reikalavimą, paskelbdamas, kad toks protesto aktas – Konstitucijos garantuojamos žodžio ir minties laisvės dalis.
Dažnai vėliava būdavo deginama vykstant karui Vietname, tačiau šiuo metu net didžiausi karo Irake ir Afganistane priešininkai gerbia ten kovojančius karius. Amerikiečiai myli savo šalį, bet ne vyriausybę. Jie didžiuojasi savo institucijomis, bet ne jų atstovais. Jų patriotizmas ir jų antipatriotizmas nuspalvintas ironija. Kapitolijaus dovanų parduotuvėje gausu patriotiškų suvenyrų, bet nėra nė vieno, ant kurio nebūtų užrašo „Pagaminta Kinijoje“.
Prieš porą metų šimtai tūkstančių meksikiečių, protestavusių prieš savo nelegalų statusą, nešėsi žvaigždėtas vėliavas, demonstruodami lojalumą taip trokštamai tėvynei. Kitaip elgiasi lenkų imigrantai Los Andžele, mėgstantys piktai pasišaipyti iš „amerikiečių“, pamiršdami, kad jie patys turi tamsiai mėlyną pasą. Kartą pamatęs protestuotojo jam rodomą iškeltą didįjį pirštą prezidentas Barackas Obama sausai pareiškė, jog ši tauta didi tuo, kad tūlas gali turėti kitokią nuomonę.
Patriotas – sunykęs pilietis
Žmogus – socialinė būtybė, negalinti gyventi nepalaikydama ryšių su kitais – žmona, vyru, šeima, giminėmis, bendraminčiais. Brandžiausia bendrumo ryšių forma – pilietis. Šveicarų rašytojas Ursas Widmeris patriotizmą vadina viena iš nepageidautinų piliečio savybių: „Patriotas – sunykusi piliečio forma. Pilietis – brandi asmenybė, patriotas – paauglys.“ Bet ir patriotui reikia bendraminčių grupės, kur galėtų reikšti savo meilę. Patriotas, U.Widmerio nuomone, daug nemąsto, nesivaržo ir nekritikuoja, jis neistoriškas ir infantilus. Todėl nenuostabu, kad šiais laikais patriotas – abejotina figūra. Jis kiek juokingas, nes jo gestai, mintys ir žodžiai nešiuolaikiški, jis dainuoja, rėkauja ir trypia kojomis vis labiau įsikarščiuodamas, nes senolių apdainuotos tėvynės įvaizdis vis labiau blanksta. „Žinoma, galima būti Europos patriotu, bet reikia keisti savo supratimą ir mąstymą, ir net jei pavyktų tapti aistringais europiečiais, ši Europa galbūt netrukus taps Kinijos provincija. Būti Kinijos patriotais vargu bau sugebėtume, bent jau ne mūsų karta. Todėl senojo kirpimo patriotų vis mažiau, nes šiandien jie labiau panašūs į sirgalius, – rašo U.Widmeris.
Italų infantilizmas
Aiškiausiai pastebimas ir labiausiai nuviliantis sąmoningai valdomas Italijos piliečių infantilizavimas. Silvio Berlusconi mėgina italus paversti „tifoziais“ (sirgaliais). Jam priklauso „AC Milano“ futbolo klubas, todėl jam svarbu, kad italai jį tapatintų su šio klubo skinamomis pergalėmis. S.Berlusconi partijos „Forza Italia“ pavadinimas tapo „tifozių“ kovos šūkiu stadionuose, o pats premjeras savo partijos narius vadina „azzuri“, t. y. taip, kaip vadinama šalies nacionalinė rinktinė. Jei S.Berlusconi pavyktų pasiekti savo tikslą, jį ant rankų nešiotų įsikarščiavę, nelinkę kritikuoti sirgaliai, o ne patriotai, kurie dar išsaugojo kritiškumo trupinius.
Nepatriotiškiausi – vokiečiai
Vokiečiai – pati nepatriotiškiausia Vakarų Europos tauta.
Jiems žodis „patriotizmas“ dėl nešlovingos istorijos įstringa burnoje – per daug jie matė antkapių su užrašu „kritęs už fiurerį, tautą ir tėvynę“. Po Trečiojo Reicho mėginimo „suvokietinti“ Europą likę gyvi vokiečiai ėmėsi „sueuropinti“ Vokietiją. Pragmatiškasis Europos Sąjungos vizijos kūrėjas Jeanas Monnet Vokietijos sueuropinimą laikė vienintele galimybe užtikrinti ilgalaikę taiką Senajame pasaulyje. 1946 metų rugsėjį Winstonas Churchillis savo legendinėje Ciuricho kalboje įvardijo tikslą – Jungtinės Europos valstybės, tiesa, joms Didžiosios Britanijos jis nepriskyrė.
„Patriotizmas gadina istoriją“, – pastebėjo Johannas Wolfgangas Goethe. Britų poetas, eseistas, moralistas ir literatūros kritikas Samuelis Johnsonas pasakė dar drastiškiau: „Patriotizmas – paskutinė nenaudėlių priebėga.“ Nugalėtos Vokietijos posūkis į Europą atitiko jos dvasią ir paveldą. Lengviau laikyti save Europos nei Prūsijos-Vokietijos patriotais.
Alfa.lt
Įdomu ir naudinga 
Komentarų: 1
