Geriausi (ir geriausiai apmokami) „Pentagono” inžinieriai, kurdami sprogmenų aptikimo įrangą, po šešerių metų darbo ir išleistų 19 milijardų dolerių pripažino specialiai apmokytų šunų pranašumą.
„Pentagono” padalinys JIEDDO (Joint Improvised Explosive Device Defeat Organization) sprogmenų aptikimo problemą sprendžia jau ilgus metus, tačiau situacija pasaulyje tampa vis rimtesnė – pagal statistiką, Afganistane per pirmuosius aštuonis šių metų mėnesius improvizuotų savadarbių sprogmenų sukeltų sprogimų pasitaikė daugiau, nei per tą patį 2009 metų laikotarpį. JIEDDO direktorius leitenantas generolas Michaelis Oatesas ugnį pakurstė dar labiau, praėjusį penktadienį pareiškęs, jog „šunys visgi yra geriausias būdas aptikti sprogmenis”.
Pasirodo, jog patys geriausi sprogmenų detektoriai, kuriuos pavyko sukurti JIEDDO specialistams, bandymų metu Afganistane ir Irake aptinka tik apie 50% savadarbių sprogmenų. Tuo tarpu kai kareiviai šiuo tikslu naudoja specialiai apmokytus šunis, sėkmingų aptikimų skaičius išauga iki 80%. Michaelis Oatesas spaudos konferencijos metu pareiškė, jog jo vadovaujama organizacija dabar dėmesį skiria tam, kaip sukliudyti sprogmenų panaudojimui, o ne juos tiesiog aptikti, ir kad priežastis paprasta – jiems nepavyko technologijos patobulinti tiek, kiek reikėtų.
Šiuo metu JIEDDO finansuoja karinių zondų kūrimą, kurie galėtų padėti aptikti sprogmenis montuojančius asmenis, taip pat kuria specialius radijo trikdžių aparatus, kurie galėtų išvesti iš rikiuotės bombų detonatorius bei pačius įvairiausius jutiklius, kuriuos naudojant būtų galima nuolat „skenuoti” sprogimų požiūriu intensyvias vietoves. Tačiau JAV Kongresas, atsižvelgdamas į prastus organizacijos tyrimų rezultatus, metinį JIEDDO biudžetą sumažino beveik puse milijardo dolerių – už kuriuos, pasirodo, galima ištreniruoti visą pulką sprogmenis aptikti mokančių šunų.
Dažnai ir daug vaikštau nuolat jau bent 10 metų. O apskritai – juk viską gyvenimą 🙂 Bet tik pastaruoju metu pradėjau rimčiau domėtis, kaip tą daryti taisyklingai, sveikai ir naudingai. Tad džiaugiuosi vakar pusdienį praleidęs labai įdomiame ir naudingame LEKI seminare ir šiaurietiško vaikščiojimo treniruotėje Kaune Santakoje.
Pirmiausia viešbučio „Daugirdas” konferencijų salėje vyko Nordic Walking International (NWI) asociacijos ir pačio vaikščiojimo, ALFA metodikos pristatymas, kurį vedė puiki instruktorė iš Vokietijos Katrin Wurster.
Vėliau ėjome pasibandyti metodikos praktiškai į Santaką. Sekėsi įvairiai 🙂 Šiaip superinis dalykas tas taisyklingas vaikščiojimas su lazdomis, bet šiek tiek sunku persiorientuoti nuo visai kitokio, ne tiek taisyklingai sportinio, bet labiau techninio vaikščiojimo su lazdomis, kai jos naudojamos šiek tiek kitokios ir kitaip, tarkim hiking`e, kalnuose, kai lazdos tau padeda laikyti ligsvarą, nuima dali apkrovos, dėl sunkios kuprinės, tenkančios keliams ir stuburui ir t.t.
Na bet atlikinėjome įvairius pratimus, buvo įdomu ir linksmą. Vieni akivaizdžiai darė progresą, kitiems sekėsi sunkiau. Bet ko norėti, juk tai tik valanda. Realiai reikia įsigyti tas lazdas ir vaikščioti, vaikščioti ir vaikščioti. Tuomet bus progresas ir akivaizdi nauda.
Puikiai suprantu šiaurietiško ėjimo privalumus. Tik va – kaip prisiruošti, rasti laiko normaliai išmokti taisyklingos metodikos ir technikos ir ta pritaikyti kasdieniame gyvenime? 🙂 Bet kokiu atveju didelis dėkui LEKI atstovams Lietuvoje už pakvietimą (y)
O čia tiesiog kažkoks video apie Nordic Walking rastas YouTube:
Vieno puikaus BASE`rio – Chris ‘Douggs’ McDougall – gyvenimo istorija.
Man pačiam iki BASE dar toli, tačiau tokį gyvenimo būdą, aistrą tam ką darai puikiai suprantu ir panašiai gyvenu.
Puiki citata iš interviu „tu gali rinktis – gyventi ir dirbti, turėti pinigų, bet neturėti laiko kažkam kitam gyvenime, arba veikti įdomius dalykus, tai ką mėgsti ir neturėti pinigų”! Savo hobiams, savo kelionėms išleisti viską iki paskutinio cento kreditinėje kortelėje, o tik po to galvoti ir kur atiduosi, kiek teks atidirbti 🙂
Kitos geros mintys apie tai, kaip pilka visuomenė netolerantiškai žiūri į tokius žmones – stereotipiškai sprendžią, kad tas vat pankas, bedarbis vos ne valkata, o tas skustagalvis, intelekto nesužalotu veidu ir pan. O pasigilinus paaiškėja, kad tokie žmonės gyvena 10x įdomesnį ir greičiausiai prasmingesnį gyvenimą, nei visi kiti „normalūs”! 🙂
Neturėti mašinos, neturėti „normalių” namų, dirbti daug ir sunkiai, bet trumpai, tarkim naftos platformose ar kitur kur sukasi geri pinigai, bet užtat visą kitą laiką skirti tam, ką tikrai tikrai mėgsti, kuo gyveni, kuo tiki – tai svajonė 😉
Atleisk, kad taip ilgai su Tavimi nesikalbėjau. Jaučiu, kad pasiklydau, praradau orientaciją, nebeturiu kompaso. Amžinai į ką nors atsitrenkiu. Turbūt kraustausi iš proto. Anksčiau man niekada neteko to patirti. Tu visuomet buvai mano šiaurinė žvaigždė. Visuomet surasdavau savo namus, kai Tu buvai mano namai.
Atleisk, kad buvau toks piktas kai tu išėjai. Aš vis dar manau, kad įvyko kažkokia klaida ir tebelaukiu kada viešpats ją atitaisys.
Bet dabar man jau geriau. Darbas mane gelbsti, bet labiausiai padedi Tu. Šianakt Tave sapnavau. Tu šypsojaisi ta savo šypsena, kuri apglėbdavo mane kaip mylimoji, sūpuodavo tarsi vaiką. Iš viso sapno prisimenu tik ramybės jausmą. Pabudau apimtas to jausmo ir stengiausi jį išsaugoti kaip įmanoma ilgiau. Rašau Tau, nes noriu pasakyti, kad dabar keliauju tos ramybės link. Ir noriu Tavęs už daug ką atsiprašyti.
Atleisk, kad nesirūpinau Tavimi taip, kad tau nė akimirką nebūtų šalta, baisu ar bloga. Atleisk, kad neįstengiau surasti žodžių savo jausmams išsakyti. Atleisk, kad nepataisiau durų – dabar jos jau pataisytos. Atleisk, kad ginčijausi su Tavimi. Atleisk, kad per retai prašiau atleidimo, kad buvau per ne lyg išdidus. Atleisk, jog neapibėriau Tavęs komplimentais, kad gražiai rengeisi ir šukavaisi plaukus. Atleisk, kad nelaikiau Tavęs įsikibęs taip, kad net pats viešpats nebūtų galėjęs Tavęs atplėšti.
Its cold around me, the nigh t is young
the sun has fallen and I’ve become
the lonely one
the moon is dancing among the clouds
and my knees are shaking,
and my dreams are braking
but I know I live
But i know i live, today
I know we could live tomorrow
But I know I live today,
I know we could live tomorrow
But I don’t think we should wait! No..
I know we could..
Taking my life in my hands!
(the power who has it?)
Taking my life in my hands!
(the power who has it?)
I don’t like to wait!
no, i don’t like to wait!
It’s happening, It’s happening..
I know we could live tomorrow
But I live today!
I know we could live tomorrow
But I don’t think we should wait!
Norėdami surasti pirmąjį pasaulyje „viskam atsparų” prabangių požeminių bunkerių kompleksą, turėsite važiuoti maždaug 70 km į rytus nuo Barstow miesto (Kalifornija, JAV), tiesiai į Mohavės dykumą. Čia pasuksite į nuorodos neturintį žvyrkelį, automobilį pastatysite apleistoje spygliuota viela aptvertoje aikštelėje ir įžengsite į pastatą, kuris primena iš betoninių blokelių pastatytą garažą.
Nulipus dvejomis gelžbetoninių laiptų kaskadomis, svečius pasitinka entuziastingai nusiteikęs projekto sumanytojas Robertas Vicino. Uždaręs pusantros tonos sveriančias duris, jis pirmiausia paklausia: „Ar turite šeimą?”. Toliau seka klausimas apie tai, ar esate apsidraudę gyvybę. Vėliau – apie tai, ar norėtume turėti 10 kartų geresnį draudimą, ir ar norėtume turėti kažką dar geresnio. „Nes aš galiu tai pasiūlyti”, sako Vicino. Struktūrą, kurios viduje stovime, 1965 metais pastatė kompanija AT&T, siekdama apsaugoti telefoninio ryšio infrastruktūrą nuo potencialiai galimos branduolinės atakos. Už vos 50000 dolerių (vaikams taikoma 50% nuolaida) galite įsigyti nedidelę „Terra Vivos” požeminio slėptuvių tinklo dalelę. Pagal projektą jį turėtų sudaryti mažiausiai dar 19 „bendruomeninių bunkerių”, kurių kiekvienas būtų įrengtas 240-320km atstumu nuo didžiausių JAV miestų. „Terra Vivos” yra savotiškas „gelbėjimosi ratas” tiems, kas baiminasi pasaulio pabaigos – nesvarbu, ar ją nulemtų klimato pokyčiai, ar branduolinis karas, ar netgi koks nors neišvengiamas kosminių dėsnių pokytis. „Aš nepardavinėju draudimo”, aiškina Vicino. „Aš suteikiu gyvenimo garantiją. Čia jūs turėsite vietą, kurioje galėsite sutikti naują dieną”.
Išgyvenimui užtikrinti reikalingos techninės specifikacijos yra pribloškiančios. Barstow bunkeris buvo pastatytas taip, kad atlaikytų 16km atstumu įvykusį 50 megatonų atominės bombos sprogimą, 200m/s stiprio audras, 10 balų žemės drebėjimą, paviršiuje 10 dienų trunkantį 680 laipsnių pagal Celsijaus skalę gaisrą ir tris savaites po bet kokiu potvyniu. Vicino teigia, jog čia netrukus bus sumontuota oro filtravimo sistema, kuri galės neutralizuoti bet kokias biologinės, cheminės ar radioaktyvios kilmės medžiagas. Barstow bunkeryje bus saugoma tiek maisto ir drabužių, kad 135 žmonės galėtų gyventi mažiausiai metus, o jų gyvenimo stilių Vicino apibūdina kaip „kompaktišką, bet prabangų, primenantį gyvenimą kruiziniame laive”.
Norint rezervuotis vietą, reikalingas išankstinis 5000 dolerių įnašas. Toks įsipareigojimas galios iki tol, kol bunkeris taps tinkamas gyvenimui – tada teks sumokėti likusius pinigus. Savininko teigimu, nuo šio rugpjūčio tokiu pasiūlymu susidomėjo ir vietas rezervavosi jau keletas šimtų žmonių. Barstow bunkeryje jau užimtos 75 vietos.
Vicino visada mėgo neįprastas verslo rūšis. 1977 metais, būdamas 22 metų amžiaus, jis pradėjo didžiulių pripučiamų balionų reklamos verslą. Tada per penkerius metus jis pradėjo bendradarbiauti net su 200 kompanijų iš „Fortune 500” stambiausių pasaulio kompanijų sąrašo. Netrukus jis savo verslą pardavė ir ėmėsi naujos veiklos – spekuliuoti dalinėmis rekreacinių namų akcijomis. Idėja įrengti ir pardavinėti post-apokaliptinius bunkerius Vicino kamavo daugelį metų. 1980 metais jis perskaitė straipsnį apie Majų kalendorių ir akmenyje išraižytą tekstą, prognozuojantį pasaulio pabaigą 2012 metų gruodžio 21 dieną. Vicino aiškiai prisimena tą akimirką. „Man vidurius suspaudė jausmas, jog privalau perdaryti kokią nors kasyklą į slėptuvę mažiausiai 1000 žmonių, kurie būtų aprūpinti viskuo, ko reikėtų norint išlikti ilgą laiko tarpą”, pasakoja verslininkas. Dešimtmečiai bėgo, tačiau Barstow bunkerį Vicino įsigijo tik šiais metais. Už pirkinį sumokėtos sumos jis neatskleidžia, tačiau užsimena, jog jau tariamasi dar dėl šešių: vienas Šiaurės Karolinoje, vienas Pensilvanijoje, du Niujorke ir du „vidurio vakaruose”. Tikslių šių objektų buvimo vietų Vicino kol kas taip pat neatskleidžia, motyvuodamas tuo, jog slaptumas reikalingas siekiant apsisaugoti nuo galimų įsibrovėlių.
Vicino teigia, jog dabar, artėjant 2012 metams, jis daug daugiau rūpinasi tuo, kas bus 2013 metais, kada pagal dabartines prognozes turėtų ženkliai padidėti Saulės aktyvumas. Jo nuomone, ekstremali Saulės audra gali sukelti katastrofinį impulsą, kuris pasieks ir Žemę, sunaikins energijos tiekimo ir paskirstymo sistemas, o tai galiausiai sukels anarchiją. Net jei pasaulis išvengs tokio likimo, niekas negali būti tikras, jog planetai „pakeliui” nepasitaikys koks asteroidas, epidemija arba karas. Atsitikti gali bet kas. „2012 metai yra tik akstinas vystyti šį projektą. Dabar tam yra geros sąlygos, nes žmonija nerimauja dėl Majų išpranašautos pasaulio pabaigos. Tačiau šie bunkeriai bus naudingi bet kada per artimiausius 200 metų. Mes statome bet kuriam laiko tarpui”, sako Vicino.
Vicino aprodo mažesnę patalpą, kurioje tvyrantis seno dyzelinio kuro kvapas primena Šaltojo karo slėptuves. Verslininkas parodo į jungiklį, kurio etiketėje užrašyta „branduolinio smūgio detektorius”. Šis jungiklis aktyvuoja gama spindulių detektorių, kuris atominės bombos sprogimą gali aptikti 160km atstumu ir automatiškai uždaro visas oro sklendes. Sistema jau išbandyta. „Šis daiktas tikras, ir vis dar veikia!”, sako Vicino.
Dar visai neseniai didelių slėptuvių nuo bombų sprogimo statybomis rūpinosi išskirtinai valstybių vyriausybės. Pavyzdžiui, 1962 metais JAV buvo baigtas didžiulio bunkerio po Greenbrier kurortu (Vakarų Virdžinija) konstravimas. Slėptuvėje kodiniu pavadinimu „Project Greek Island” buvo pakankamai atsargų, kad būtų galima užtikrinti viso kongreso ir 600 kitų personalo žmonių išgyvenimą 45 dienoms.
Dabar šią veiklą perima smulkios firmos ir pavieniai verslininkai ar entuziastai. Kai kurie stato „nuo nulio”. Pavyzdžiui, Teksase įsikūrusi kompanija „Radius Engineering” siūlo stiklo pluošto konstrukcijų slėptuves, galinčias po žeme apgyvendinti 2000 žmonių penkeriems metams. Tuo tarpu kiti renkasi renovuoti Šaltojo Karo reliktus. „Kritinės svarbos infrastruktūra čia jau yra”, sako Laris Holas (Larry Hall), „Survival Condo Project” projekto vadybininkas. Jo vadovaujama kompanija perdaro apleistas „Atlas” klasės raketų paleidimo šachtas Kanzase į septynių aukštų branduolines slėptuves. Vieno aukšto kaina siekia 1,75 milijono dolerių. Kolorade įsikūrusios firmos „Hardened Structures” vadovas Braienas Kemdenas (Brian Camden) teigia, jog jų pardavimai nuo 2005 metų išaugo 40 procentų. Jis taip pat padeda Vicino renovuoti jam priklausančius senesnius bunkerius ir stato dar 13 bunkerių. Statyboms naudojami statybiniai moduliai, kuriuos Vicino užsako iš Taivane įsikūrusios jachtas gaminančios kompanijos.
Į Vicino priklausančią kompaniją „Vivos” pirkėjus traukia pačios įvairiausios priežastys. 40 metų amžiaus Džeisonas Hodžas (Jason Hodge), buvęs mechanikas, teigia, jog daugiausia susidomėjimo sulaukė pažadas įrengti oro filtravimo sistemą: „Aš gyvenu 197km atstumu nuo Los Andželo, ir mano namai yra priešvėjinėje miesto pusėje. Jei Los Andžele sprogtų bomba, radioaktyvios liekanos mus pasiektų per porą valandų”. 56 metų amžiaus pulmonologas Stivas Krameris (Steve Kramer) iš Palos Verdes (Kalifornija) daugiau nerimauja dėl post-apokaliptinio laikotarpio banditų. Jis savo įnašą pervedė tik tada, kai apžiūrėjo iš sukietinto plieno pagamintas bunkerio duris, kurios sėkmingai atlaikytų tiesioginį tanko šūvį.
„Vivos” kompleksui sukurti reikalingi ir sudėtingi inžineriniai sprendimai. Vicino teigia, jog eilėje laukia 5000 potencialių klientų. Tačiau jis neskuba ir rūpestingai kuria „subalansuotą bendruomenę”. „Jūs tikrai nenorėtumėte, kad vienoje vietoje gyventų 200 gydytojų, tačiau nebūtų nei vieno santechniko. Jei sugestų tualetas, tai galiausiai sukeltų ištisą katastrofą”, sako verslininkas. Žmonės čia galės atsigabenti ginklus, tačiau juos turės deklaruoti prieš patekdami į vidų. Taisyklių nesilaikantys asmenys bus uždaromi specialiai šiuo tikslu numatytame sulaikymo centre.
Vicino taip pat rūpinasi ne tik savo klientais, bet ir gyvūnų rūšių išlikimu. Jis planuoja kiekviename „Vivos” bunkeryje įrengti po šaldiklį, kurie bus užpildomi kaip galima didesniu įvairių gyvūnų DNR mėginių skaičiumi. „Ar nenorėtumėte tapti vienu iš tų žmonių, kurie turės iš naujo apgyvendinti planetą?”, – retoriškai klausia idėjos sumanytojas. Šiek tiek apie pačią idėją – tolesniame video.
Ekskursijai artėjant link pabaigos, Vicino parodo seną valdymo pultą, kuris rodo, kurios bunkerio sistemos vis dar tebefunkcionuoja. Mirksi tik kelios iš gero tuzino lempučių. Elektros instaliacija yra suirusi, tualetai neveikia, o 750 kilovatų galios dyzelinis elektros generatorius yra tiek atgyvenęs, jog Kalifornijos įstatymai draudžia savininkui jį naudoti. Vicino sako, jog jam prireiks mažiausiai dar trejų mėnesių viskam sutvarkyti iki kruizinio laivo standartų; likę planiniai 19 bunkerių galėtų būti įrengti per 18 mėnesių.
Gera naujiena yra tai, jog dauguma mokslininkų kol kas neprognozuoja jokios artimojo laikmečio katastrofos. Remiantis Majų prognoze, tam tikra tvarka išsidėsčiusios planetos turėtų katastrofiškai pakeisti Žemės magnetinį lauką, tačiau JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) Kosminių pokyčių prognozių centro direktorius Tomas Bogdanas pažymi, jog „Planetos tokia tvarka praeityje buvo išsidėsčiusios daugybę kartų, tačiau mes neaptikome jokių su tuo susijusių katastrofų požymių”. Bet kurio atveju, 2012 metams neprognozuojamas joks „anomalus” planetų išsidėstymas. Prie Žemės turėtų priartėti vienintelis maždaug 300 metrų ilgio asteroidas „Apophis”, tačiau tai įvyks ne anksčiau kaip 2029 metais. NASA „Near-Earth Object Program” programos vyriausias mokslininkas Stivas Česli (Steve Chesley) sako, jog netgi tada tikimybė, jog šis asteroidas atsitrenks į Žemę, bus lygi vienam iš 250000. „Kosmose kol kas nėra nieko tokio, kas mums keltų grėsmę”, priduria specialistas. Tuo tarpu klimato pokyčiams įsibėgėti ir apokalipsinėms sąlygoms sukurti greičiausiai prireiks dar kelių dešimtmečių.
Pateikus tokius argumentus Vicino, jo nusistatymas nei kiek nepasikeičia. Jo nuomone, pavojus ir katastrofos visada gresia, bet kuriuo momentu kas nors gali susprogdinti kokį nors branduolinį užtaisą, ir kad asteroidai dabar prie Žemės yra arčiausiai nei bet kada anksčiau. „Ar jūs turite namie gesintuvą”, galiausiai paklausia verslininkas. „Ar jūs manote, jog jį namie laikyti yra nesąmonė? Ar jaustumėtės blogai, jei tektų jį panaudoti gaisrui užgesinti? Niekada nežinote, kas gali įvykti visiškai netikėtai”, priduria jis.
Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika, Mokslas, technologijos, išradimai, pažanga 
Komentarų: 0
