Dainius Pilypas | Anno 1982

Neseniai grupė lietuvių grįžo iš ekstremalios kelionės, kur sėkmingai užkopė į aukščiausią Vakarų Europos kalną itin sunkiomis sąlygomis. Prancūzijos ir Italijos teritorijoje stūksantis 4808,45 metro aukščio kalnas nėra vertinamas, kaip itin pavojingas, tačiau ant Monblano yra žuvę ir lietuvių.

„Praėjusią savaitę, itin atšiauriomis oro sąlygomis, sėkmingai ir saugiai suvedėme dar vieną kopikų grupę į Monblano viršūnę! – džiaugėsi žinomas ekstremalas, šuolių su virve meistras Dainius Pilypas. – Malonu sėkmingai grįžti iš antrosios kelionės, įkopimo į Monblaną. Buvo visko – pragariško oro, pavojingų situacijų, dar vienas “close-call” ir galima sakyti trečiasis mano gimtadienis šiemet…“

Dainius itin džiaugėsi didele lietuvių kopikų komandos morale ir motyvacija.

„Kai visi kiti bėgo nuo kalno, evakavosi sraigtasparniais ir slėpėsi “refuge” –  lietuviai laukė audros kalnuose, įsitvirtino lauko stovyklą – šypsodamasis teigė D.Pilypas. – Kai beveik visi pabėgo nuo kalno, kas savo kojomis, o kas ir evakuotis kvietėsi sraigtasparnius, lietuviai liko ir linksmai rengėsi sutikti naktį gręsiantį net 30 metrų per sekundę stiprumo vėją ir smarkų sniegą“.

„Neseniai grįžome iš dar vienos sėkmingos kelionės į Monblaną. Šį kart sąlygos kaip reta buvo sunkios. Kelias dienas pragyvenome pūgoje, 3900 metrų aukštyje įrengtoje stovykloje, ir laukėme progos kopti“, – teigė dar vienas ekstremalas ir operatorius Aidas Bubinas.

Sėkmingas Monblano šturmas įvyko penktadienio naktį. Kopusius ekstremalus „puolė“ didelis vėjas ir šaltis viršūnėje, o dar laukė sudėtingas ir pavojingas nusileidimas.

„Per tas dienas buvo daug atsisakiusiųjų kopti ir nusileidusių ar net sraigtasparniais nuleistų alpinistų, buvo sužeistų ir net žuvusiųjų. Net dvejos – mūsų ir XGenomo lietuvių komandos rimtesnių traumų išvengė ir sėkmingai grįžo į Lietuvą“, – įspūdžiais dalijosi A.Bubinas.

Beje, kopdami lietuviai aplankė ir vietas, kuriose ant Monblano kalno žuvo jų tautiečiai. Ant Monblano kalno ir atšiauriomis sąlygomis ekstremalai nešėsi ne vieną Lietuvos vėliavą.

Monblanas (pranc. Mont Blanc, it. Monte Bianco – „Baltasis kalnas”), esantis Alpėse, yra aukščiausias Vakarų Europos kalnas. Jo aukštis – 4808,45 metrų (pagal 2003 metų GPS matavimą). Monblanas stūkso dviejose valstybėse – Prancūzijoje ir Italijoje.

Balsas.lt

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Praeitą savaitę, įtin atšiauriomis oro sąlygomis, sėkmingai ir saugiai suvedėme dar vieną kopikų grupę į Monblano viršūnę! Fotometrašti galite rasti čia: FaceBook.com/media/set/?set=a.10150670404270207.696902.803285206

Jei ir Jūs domitės galimybe išbandyti save ir įkopti į aukščiausią vakarų Europos viršukalnę – artimiausios numatomos kelionės data: 2011 liepos 24-31!! Visa informacija ir registracija mūsų tinklapyje

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Reklaminis filmukas ką dar, be kopimo į aukščiausią Alpių virukalnę, galima pamatyti / nuveikti būnant šioje nuostabioje vietoje – Chamonix, turint laisvo laiko ir pinigų

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Šiandien beveik netyčiom aptikau porą įdomių dalykų internete, susijųsių su kelionėmis lėktuvais 😉

Tai FlightRadar24.com – realaus laiko skrydžių stebėjimo sistema. Visai įdomu pamatyti kokie lėktuvai tarkim šiuo metu atskrenda į Lietuvos oro uostus, išskrenda iš jų ar tiesiog kerta Lietuvos oro erdvę savais tikslais kažkur toliau 🙂

Sekanti sistema FlightDiary.net teikia realią naudą 😉 Jau senokai buvau matęs kitus naudojant kažkokias online sistemas savo skrydžių „apskaitai”, bet primiršau pavadinimus / neradau kai ieškojau nieko sudominusio, tad kuriam laikui atidėjau. O patekęs į šią „skrydžių dienoraščio” paslaugą teikiačią sistemą iškart užsikabinau ir dabar jau porą valandų bandau atkuisti prisiminimų kloduose bubusius skrydžius ir juos susipildyti 🙂 Juk visai įdomu peržiūrėti sumine nuskristo kilometražo statistiką, o po 10 ar 20 metų ne taip paprasta bus apskritai atrinkti kur ir kada buvęs per tiek kelionių 😎

Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 0

Blogerio deklaracija

Aš esu blogeris. Tai reiškia, kad dalinuosi savo mintimis, žiniomis, patirtimi ir klaidomis su daugeliu žmonių – visais tais, kurie dėl kokių nors priežasčių aplanko mano blogą. Aš neretai klystu, aš esu tik žmogus, tačiau visvien stengiuosi padaryti kažką gero – bent jau dalintis už dyką su kitais tuo, ką turiu – ta pačia patirtimi, žiniomis, mintimis, klaidomis ir nuomonėmis. Todėl aš skelbiu savo deklaraciją.

Tai ne tik mano deklaracija. Išties, visa ši deklaracija – tai tik mintys, kurias dažnai tenka išgirsti iš kitų blogerių. Tai mintys, kurias išsakė ir didžiausi blogosferos metrai, ir daugybė mažiau žinomų autorių. Tai mintys, kurios kilo iš diskusijų su kitais blogeriais. Tai ir mano mintys. Mintys apie tai, ką gali daryti blogeris, ką jis duoda kitiems, ko jis tikisi iš kitų. Išties gavosi visai nedaug… Vos keletas punktų.

Man svarbios atgalinės nuorodos

Man negaila mano parašytų straipsnių – imkite juos. Galite dėtis į savo interneto puslapius, jei jie jums patiko, jei jie gali būti įdomūs jūsų skaitytojams. Tačiau aš esu aš, aš esu straipsnio autorius, todėl aš noriu kelių paprastų dalykų – nuorodos į savo blogą ir į straipsnio originalą. Tikros pilnavertės nuorodos, o ne kažkur paslėpto parašymo kad “Autorius – Kažkasten Kažkurten”. Aš esu blogeris, tai reiškia, kad aš esu ne Kažkas Kažkur, o konkretus blogeris, kurio blogas turi adresą Internete, kurio straipsnis irgi turi adresą Internete. Todėl nuorodos į mano blogą ir straipsnį iš perpublikuojamo straipsnio – tai besąlygiška sąlyga. Ir ją juk lengva įgyvendinti, tiesa?

Nuorodos straipsnyje – tai straipsnio dalis

Jei aš įdedu nuorodas į kažką savo straipsnyje, noriu, kad ir šios nuorodos būtų išsaugotos tiksliai tokiame pavidale, kokiame buvo. Nuorodos – tai lygiai tokia pat straipsnio dalis, kaip ir kitas tekstas. Jei aš įdedu nuorodą, o ją kažkas pašalina – tas kažkas sugadina mano tekstą. Aš neleidžiu perpublikuoti savo tekstų, jei šalinate iš jų nuorodas, jas keičiate ar pridedate krūvas savų, visiškai disonuojančių su tekstu. Aš leidžiu perpublikuoti savo tekstus tiksliai taip, kaip jie buvo paskelbti mano bloge. Su visomis nuorodomis, nes nuorodos – tai teksto, internetinio teksto dalis.

Straipsnis yra straipsnis, o ne redaktorių žaislas

Taip, man negaila dalinti savo tekstų. Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti. Nesumalti į kažką neaiškaus, prisidengiant kažkokiais “mes paredagavome, kad atitiktų VLKK” ar dar kokiais nors išvedžiojimais. Jei aš padariau klaidą – tai mano klaida. Gal būt, netgi sąmoninga. Jei aptikote rašybos klaidą ir galvojate, kad tai mano žiopla klaida, kurią norite pataisyti – žinoma, kad galite tai padaryti. Bet susitikrinkite su manimi, prieš publikuodami. Tai juk paprasta.

Elementarios etikos normos

Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms.

Deklaracijos reziume

Tokia paprasta blogerio deklaracija. Tai ne tik mano deklaracija. Aš tik užrašiau tai, kas sukasi daugelio galvose. Jei esate blogeris, su ja sutinkate – imkite ją ir skelbkite. Jei perpublikuojate blogerių straipsnius – laikykitės jos. Juk tai paprasta – dėti atgalines nuorodas, negadinti nuorodų tekste ir patį straipsnį išlaikyti tokį, koks buvo originalas.

„Rokiškis”

Lietuvos blog`eriai, blogosfera    Komentarų: 1